Pagooglinau kaip greičiau ir lengviau daryti namų darbus... Žiūriu , žiūriu ir viena iš nuorodos antraščių skambėjo labai viliojančiai: 15 things kids can do instead of homework. ( http://davidwees.com/content/25-things-kids-can-do-instead-of-homework ).
Taigi aš, aišku nesusilaikiau ir paspaudžiau... Tokia nostalgija užklupo, kad ne tas žodis (na peržiūrėkit tą nuorodą, gal ir jūsų vaikystė buvo tokia). O dabar, nei mano dvi sesės, nei brolis, visų tų dalykų nėra patyrę... Liūdna dėl jų kažkaip pasidarė... Jų vaikiškas smegenėles (2000'ųjų ir gimimo ir jaunesni) pudruoja vien tik televizija, kompiuteris, keiksmažodžiai ir nešvankybės lendančios iš mūsų visuomenės. Vargšai jie tiesiog.
Jau ketvirta valanda, kaip aš bandau prisiruošt namų darbus paruošti - netgi sąsiuvinį išsitraukiau vieną...
20 gruodžio, 2011
Pastaruoju metu aš...
Mano galva tuščia, lyg iš anekdotų, kurie pašiepia blondines.
Neturiu jokio tikslo. Jeigu nueinu į pamokas, tai tiesiog atsėdžiu ten ir išeinu. Grįžus namo prisigeriu. Ne, ne alkoholio, kaip tikriausiai pagalvojot. O prisigeriu kelis litrus kavos. Stiprios. Tada taip gera pasidaro, jaučiuos tokia laisva - atrodo kalnus nuverst galėčiau. Bet negaliu. Už lango tamsu. Tiesiog ten, kitapus tamsu ir šalta.
Šiek tiek off topic, bet pastebėjau, kad vis dėl to turiu papus. Linksma, ane? Tereikėjo apsirengti aptemtą ir ryškią (raudoną) maikutę. *Awesome*...
Toliau. Pastaruoju metu beveik išmečiau visą rock stiliaus muziką. Tiesiog. Nebesižaviu ja.
Mano mamai kažkas nutiko. Pradėjo rūpintis manimi. Net keista pasidarė. Pyksta, kad pamokų nelankau, o aš jai sakau, kad ten vis vien nieko neišmokstu - tik galvą ten paskausta. Nebeleidžia pas draugus, klausia kada grįšiu, bet kai grįžtu iš darbo namo apie 23h. tai kažkaip tik labas pasako žiūrėdama į televizoriaus ekraną - net neatsisuka. yay...
Nežinau net. Tiek daug norėčiau dar rašyt, bet pirštai nutirpo, tai va ir sakau iki.
18 gruodžio, 2011
Pyktis
Kuo toliau, tuo dažniau apima pyktis. Nebegaliu jo kontroliuoti. Bandau eiti visiems per galvas - kartais pavyksta, kartais ne. O kai nepavyksta, pasiuntu tiesiog ir galvoj, mintyse išplūstu visais žinomais keiksmais tą žmogų, bet kai paklausia ta pati persona kas nutiko, tai aš tik išmetų šypsnį ir sakau:
-Nieko, viskas tiesiog nuostabu.
Goš... Nebežinau dėl ko gyvent, visai nebeturiu tikslo. Rytais keliuos be jokio tikslo, valgau, geriu, nors visai to nenoriu. Kasdien vis ta pati rutina. Tai tiesiog žudo! O dar visa sistema kuri mus supa. Kartą su mama apie tai šnekėjau, apie sistemą. Ji man pritarė, bet nedrįso ko nors daugiau pasakyti. Mes visi esame valdomi. Pirmiausiai kas mus valdo, tai komercija, visokios reklamos, spindinčios vitrinos, 'naujausios' mados, kurios kartojasi ir kartojasi. Paskui mūsų mintis valdo vadinamasis elitas, kuris iš esmės ir pats yra valdomas. Tad mus valdo dar ir tie, kas turi įtakos elitui. O mes, eiliniai žmogeliai, tiesiog einam kasryt į mokymo įstaigas ,kur puikiai yra kalama į galvas sistemos idėjos, į darbus, kuriuose visi iš esmės yra vienodi, skiriasi tik apranga, plaukų spalva ir panašiai. Damn, galėčiau visą šitą tempti iki pat jankių šalies, iki naftos ir arabų šalių. Bet dabar aš to visai nenoriu - nemėgstu labai išsiplėsti. Čia visai kaip per lietuvių kalbą:
-Mokiniai, jūs turite parašyti 200-250 žodžių, antraip dvejetas.
Kitaip sakant nėra atsižvelgiama į kokybę, o yra žiūrima tik į kiekybę. Ir tas beprasmis rašalo, popieriaus ir kas svarbiausia - laiko švaistymas nėra mums į naudą. Na, tai yra į naudą tik popieriaus, rašalo gamintojams, akinių gamintojams ir pnš... Suklūstat ir galvojat - o kodėl ši, kaži kokia Aušrinė, mini čia akinių gamintojus? Pasakysiu iškart. Mokytojai tikrina mokinių darbus, jiems dėl to suprastėja regėjimas, tad jiems reikia akinių. Tai va, matot kaip viskas paprasta. O va matydama visą šitą kiekvieną 'mielą' aš siuntu, prarandu norą ką nors daryti. Tiksliau nebenoriu daryti to, ko iš manęs yra tikimasi, ko reikalaujama. Gal ne aš viena tokia esu šiame gyvenimo fronte.
Ką žinau... Rutina užknisa. Nepatinka tai, kad reikia viską duoti valstybei ir paskui jau net pats nebesi tikras dėl savo ateities. Kodėl negalim visko ko uždirbom laikyti sau? Kodėl reikia mokėti už sveikatą ir panašius mokesčius? Gal būtų galima paprasčiau, kad kiekvienas turi atskirai savo pinigus, savo gyvenimą. Jei reikia kokių nors gydymo paslaugų ar panašiai, tai tegu iš savo susitaupytų pinigų ir gydosi. Va. Jau prasideda pyktis sklisti iš jūsų į mane. Nepritariat man? Ne? Nu ir gerai. O aš sau toliau tęsiu. Jums priklauso žymiai daugiau, jūs galit gyventi žymiai geriau. Bet ne. Atrodo, kad visi gyvename taip, lyg nenorėtume gyventi geriau, paleidžiame šansą iš rankų, tiesiog kaip katik pagauta didžiulė žuvis išslysta spurdėdama iš rankų. Mokat už savo sveikatą kas mėnesį, ane? Bet kai realiai prireikia gydimo, jūs gaunate tik špygą iš valstybės - mokėkitės patys DAR KARTĄ už save. Va tokiais atvejais tik ir tenori pasakyti FUCK YOU ALL. Džiaugiuos, kad man kolkas pačiai nebuvo iškilusios problemos su sveikata, bet ką gali žinoti. Užtat mano šeima turėjo kitokių problemų, dėl kurių tiesiog netekau visos vaikystės. Šitos temos irgi nelabai norėčiau kabinti. Tiesiog tai susiję su mano tėvu, o jis yra paskutinis paršas. Tiek. Daugiau neturiu ko pasakyti.
Noriu pabėgti nuo visko, nepalikti nė pėdsako savo, pranykti kur nors miškuose, laukuose ir gyventi. Tiesiog gyventi ir jausti laisvę. Jokių teisių ir pareigų. Tiesiog AŠ.
-Nieko, viskas tiesiog nuostabu.
Goš... Nebežinau dėl ko gyvent, visai nebeturiu tikslo. Rytais keliuos be jokio tikslo, valgau, geriu, nors visai to nenoriu. Kasdien vis ta pati rutina. Tai tiesiog žudo! O dar visa sistema kuri mus supa. Kartą su mama apie tai šnekėjau, apie sistemą. Ji man pritarė, bet nedrįso ko nors daugiau pasakyti. Mes visi esame valdomi. Pirmiausiai kas mus valdo, tai komercija, visokios reklamos, spindinčios vitrinos, 'naujausios' mados, kurios kartojasi ir kartojasi. Paskui mūsų mintis valdo vadinamasis elitas, kuris iš esmės ir pats yra valdomas. Tad mus valdo dar ir tie, kas turi įtakos elitui. O mes, eiliniai žmogeliai, tiesiog einam kasryt į mokymo įstaigas ,kur puikiai yra kalama į galvas sistemos idėjos, į darbus, kuriuose visi iš esmės yra vienodi, skiriasi tik apranga, plaukų spalva ir panašiai. Damn, galėčiau visą šitą tempti iki pat jankių šalies, iki naftos ir arabų šalių. Bet dabar aš to visai nenoriu - nemėgstu labai išsiplėsti. Čia visai kaip per lietuvių kalbą:
-Mokiniai, jūs turite parašyti 200-250 žodžių, antraip dvejetas.
Kitaip sakant nėra atsižvelgiama į kokybę, o yra žiūrima tik į kiekybę. Ir tas beprasmis rašalo, popieriaus ir kas svarbiausia - laiko švaistymas nėra mums į naudą. Na, tai yra į naudą tik popieriaus, rašalo gamintojams, akinių gamintojams ir pnš... Suklūstat ir galvojat - o kodėl ši, kaži kokia Aušrinė, mini čia akinių gamintojus? Pasakysiu iškart. Mokytojai tikrina mokinių darbus, jiems dėl to suprastėja regėjimas, tad jiems reikia akinių. Tai va, matot kaip viskas paprasta. O va matydama visą šitą kiekvieną 'mielą' aš siuntu, prarandu norą ką nors daryti. Tiksliau nebenoriu daryti to, ko iš manęs yra tikimasi, ko reikalaujama. Gal ne aš viena tokia esu šiame gyvenimo fronte.
Ką žinau... Rutina užknisa. Nepatinka tai, kad reikia viską duoti valstybei ir paskui jau net pats nebesi tikras dėl savo ateities. Kodėl negalim visko ko uždirbom laikyti sau? Kodėl reikia mokėti už sveikatą ir panašius mokesčius? Gal būtų galima paprasčiau, kad kiekvienas turi atskirai savo pinigus, savo gyvenimą. Jei reikia kokių nors gydymo paslaugų ar panašiai, tai tegu iš savo susitaupytų pinigų ir gydosi. Va. Jau prasideda pyktis sklisti iš jūsų į mane. Nepritariat man? Ne? Nu ir gerai. O aš sau toliau tęsiu. Jums priklauso žymiai daugiau, jūs galit gyventi žymiai geriau. Bet ne. Atrodo, kad visi gyvename taip, lyg nenorėtume gyventi geriau, paleidžiame šansą iš rankų, tiesiog kaip katik pagauta didžiulė žuvis išslysta spurdėdama iš rankų. Mokat už savo sveikatą kas mėnesį, ane? Bet kai realiai prireikia gydimo, jūs gaunate tik špygą iš valstybės - mokėkitės patys DAR KARTĄ už save. Va tokiais atvejais tik ir tenori pasakyti FUCK YOU ALL. Džiaugiuos, kad man kolkas pačiai nebuvo iškilusios problemos su sveikata, bet ką gali žinoti. Užtat mano šeima turėjo kitokių problemų, dėl kurių tiesiog netekau visos vaikystės. Šitos temos irgi nelabai norėčiau kabinti. Tiesiog tai susiję su mano tėvu, o jis yra paskutinis paršas. Tiek. Daugiau neturiu ko pasakyti.
Noriu pabėgti nuo visko, nepalikti nė pėdsako savo, pranykti kur nors miškuose, laukuose ir gyventi. Tiesiog gyventi ir jausti laisvę. Jokių teisių ir pareigų. Tiesiog AŠ.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)