Ne trečia nakties ir ne dienos

O manęs. Trys dalys. Dėl ko badavau keturias dienas. Būčiau ir toliau, bet ryt turėčiau vartoti tai, prieš ką yra patartina pavalgyti. Taip. Eh. Taigi, mano badą sudarė trys dalykai - noras sulieknėti, bandymas išsireikalauti kai ko iš kai ko, alkio malonumas.
What? Alkio malonumas? Taip! Toks malonus jausmas, kai eini miegoti tuščiu skrandžiu, ryte vis dar jauti tą tuštumą, bet supranti, kad toji tuštuma nėra tokia tuščia, kaip tavo gyvenimas. Tad. Tiesiog malonu būna.
Bandymas išsireikalauti. Šitas gali pasirodyti kvailas. Bet jis toks nėra! Tikrai. Mečiau sau iššūkį - nevalgyti, kol mama nepateisins pamokų. Kol neparašys raštelio. Vis dar neparašė. Ką jau darysi. Gal, jeigu atsidurčiau nuo išsekimo ligoninėj ar dar kur nors, ji suprastų, kad vis dėl to nejuokavau. Hmm... Tokia jau aš esu.
Ir galiausiai - noras sulieknėti! Damn, velniop siunčiu visus tuos, kurie sako, kad yra blogai nevalgyti ir badauti. Velniop ir tiek! Nes badavimas padeda. Labai. Aš sau pati pradėjau labiau patikti. Per kai kur sukūdau. Ir gerai.  Pilvas jau nebe toks iššokęs, 'leškos' irgi apmažėjusios, o tarpas tarp jų padidėjęs (čia tokia mano svajonė didelė, kad ne tas žodis).. Gal net skruostikauliai truputuką įdubo, nes būti burbulu man visiškai nepatinka. Anei kiek.
Deja, yra ir minusų iš šito. Šiek tiek nervai pakriko, na bet tik biškiuką, nuo kelnių trynimosi į dubens kaulus, susidarė mėlynės (šitą tai skauda žiauriai)...

Nelankau

Tu neatlieki savo pareigų. 
Tau viskas nesvarbu.
Ar aš neatlieku savo pareigų?
Kiek kartų be pateisinamos priežasties aš nebuvau darbe?
O tu? O kiek kartu tu praleidi pamokas be priežasties?
Nori gatves šluot? Nerašysiu aš tau jokių raštelių. 
Ten vien melas būtų. Vis vien nelankysi. Jiems gi sakai nerūpi. 
Tai imk pati ir pasirašyk raštelį. Ko čia aš vargintis turiu?
Nieko aš tau neteisinsiu. Nei vienos pamokos. 

Hey jou. Man žiauriai linksma po tokio pokalbio su mama. Turiu va beveik 30 nepateisintų pamokų. Jau neprisimenu kodėl aš jas praleidau, kur buvau, ką veikiau. Nieko nepamenu. Bet čia neesmė. Esmė tame, kad  mano brangioji gimdytoja man kaskart su vis didesniu nusivylimu pateisindavo tuos praleidimus. Bet dabar ji jau visiškai supykusi. Neteisins. Niekad. Daugiau. Woohoo! ;(
Tad sėdžiu, nerimas veide, ašaros kaupiasi. O man taip patinka praleidinėt tas pamokas. Čia kone priklausomybė yra. Kaip vieniem nuo alkoholio, žaidimų ar  dar bala žino ko atsiranda priklausomybės, tai man per keletą metų išsivystė priklausomybė nuo pamokų praleidimo. Net neįsivaizduoju kaip tai įmanoma. Bet kiekviena praleista pamoka man tokį džiaugsmą teikia, kad apsakyt to negaliu žodžiais. Bet reikia tuomet pateisinti tas praleistas pamokas. Tik kaip, jeigu mano praleidinėjimų advokatė nutraukė žodinę sutartį. Heh.
O ką man jie padarys? Turėsiu pas direktorę ant kilimėlio tupėt ir aiškinti, kad nenorėjau eiti į pamokas ir tam nebuvo jokios rimtos priežasties? Na, jeigu taip, tai taip. O kas tada? Socialinę man pristatys. Ta klausinės, bandys išsiaiškinti. Padarys prielaidą, kad mūsų šeima kaži kokia socialiai nestabili, jeigu vaikas iš tos šeimos nelanko pamokų. Bet gi nei aš einu kur gert, tūsavot tuo metu. Aš tiesiog sėdžiu sau namie ramiai, su savo mintimis padėjusi ant visko. KĄ MAN JIEMS REIKĖS SAKYT? JUK NEUŽDARYS Į KOKIĄ ĮSTAIGĄ MANĘS... Tikiuosi.
Pateisinimo raštelių - nebeliko!!!