aromatatatatas

Kavos svaiginantis kvapas vėl pripildė kambarį. Katė guli, murkia ir leidžia iš malonumo į mane nagus. Skauda. Bet ji taip meilę išreiškia. Dvi dienas jau tupiu namie. Vis dažniau iškeliu sau klausimą - Kodėl taip yra? Ir negaliu atsakyt. Ligos kyla ne vien dėl kokių nors fizinių dalykų - šaltas oras, drėgna ir t.t. Bet dažnai su negalavimais yra susiję - liūdesys, baimė, stresas, pyktis. Taip. Aš sklidina pykčio. Net nežinau iš kur. Mane erzina ir supykdo belenkokia smulkmena. Stresas - jo daug, pilna ant kiekvieno kampo, sienos. VISUR.
Ir ko aš čia rašau, tai nieko nepakeis. Geriau gersiu sau kavą čia neblevyzgaliojus ir filmą kokį nors pažiūrėsiu.

Prapuolė!

DINGO! ATLYGIS - ŠILUMA! IEŠKOMAS PAVASARIS IR SAULĖ! ATLYGIS - GERA NUOTAIKA! Va. Noriu noriu noriu. Deja tai vienas iš tų retų dalykų, kuris nuo manęs nepriklauso. Kad ir ką bedaryčiau - nepagreitinsiu gamtos. Viskas savo laiku. Bet vis tiek norisi tiek ir saulės, tiek ir šilumos.


Atsibundi ryte ir pro langą veržiasi šiltas vėjelis. Jaučiu mišką. Jo kvapą. Girdžiu garsus - paukščių balsus. Ramybė. Visiška. Metu žvilgsnį ant gretimai esančios sienos. Ant jos raibuliuoja ankstyvieji saulės spinduliai. Pakeliu galvą, pažvelgiu pro langą. Link televizijos bokšto pamažu ir nerangiai, bet labai ryžtingai ritasi saulė. Niekur neskuba. Žino - turi laiko marias laiko. Spinduliai tviska ant ramaus ir tamsaus ežero paviršiaus. Žaižaruoja. Ramu. Gražu. Gera. Ko dar norėt?

Tokie prisiminimai užplūsta prisiminus ankstyvus vasaros rytus. O dar  nuostabu būna stebėt, kaip po truputį pranyksta rūko šydas nuo miškų, pievų, ežero. Ech!

Brangieji, sveiki gyvi!

Taip taip taip! Kas gi šiandien nutiko? Ogi tai - man gera nuotaika. Pagaliau! Aišku, turiu dėkot ne patiems artimiausiems draugams, bet šiaip draugams - šampanui (skonis nerealus, visą bonkę... mmm), konjakui (kaip visada...) ir dar trejoms devynerioms (hm, net nežinau kaip rašyti reikia).  Va, pamažėl ateina tas efektas, kai jau pradeda svaigti galva ir panašiai. Bet taip gera. Pamiršau viską - mokyklą, darbą ir visas kitas negeroves. Eh, tik viską jau išgėriau - nieko nebeliko.

Ech, dėl geografijos.. Vis dar neatsiskaičiau - ryt nulėksiu. Jau maždaug Australiją ir Pietų Ameriką moku. Tad, jei ištraukčiau kurią nors iš tų arba Europą, tai gaučiau visai gerą pažymį. Bet dar lieka Afrika, Šiaurės Amerika bei Azija. Žemynai, kuriuose daugiausiai mokytis reikia.

Ai, nu ką čia apie mokslus. Va, pripiešiau šiandien daug. Per visas pamokas piešiau! Savo katę nupiešiau, kažkokį ledinį vaikinuką. Ką aš čia nusišneku. Kažkokias pievas paistau. Nesakau, kad tai būtų melas ar dar kažkas panašaus, tiesiog atrodo, kad nebeturiu apie ką rašyt. Jeigu pradėčiau filosofuoti - ką mintyse nuolatos ir darau - tai čia būtų be pabaigos ir mano namų darbai nueitų šuniui ant uodegos.

Jo. Ateis antradienis. Vėl liūdna bus, nieko linksmo ar įdomaus. Tik ta pati rutina, tie patys švarkai, žmonės, mokytojai, autobusai, batai. Kelias nesikeičia - išlieka tas pats. Noriu pasikeitimų. Gal tokių, kad vakare su kai kuo kur nors nulėkčiau, kad šiaip atsirastų kas patartų ir padėtų. Tiesiog. Kasdien. Ko nors šviežio ir naujo. Na taip, turėčiau nuo savęs pradėt, bet.. nebeturiu tam jėgų - reikia atramos man. Taip va mano mintys klostosi ir paslapčia snaudžia kiekvieną akimirką.

Rutina jau temdo protą. Naujos lemputės reikia. O keistos kaukės, rodomos artimiausiems žmonėms - nieko nebepadeda. Nebėra nė kur dėtis.

Artėja

Grėsmingai, dideliais, kilometriniais žingsniais artėja nauja savaitė - nauji iššūkiai, nauji darbai ir nuotykiai, nauji potyriai. Stengiuosi kaip tik įmanydama padaryti taip, kad būtų man bent kiek lengviau, geriau ir ramiau ant širdies taip sakant.
Sunkiai man sekasi ką nors išmokti atmintinai, o ką jau kalbėti apie visą pasaulio gamtinį žemėlapį. Šis dalykas mane labiausiai varo iš proto. Nebežinau jau nė kur dėtis. Gausiu neigiamą tikriausiai. Bet ką jau padarysi. Tiesiog yra taip: išmokstu vieno žemyno gamtinius objektus ir pradedu mokytis kito žemyno objektus. Tada bandau pasitikrinti kiek išmokau. Reziumė - besimokydama kitą žemyną, pirmąjį tiesiog užmirštu ir nebe prisimenu. Blogai, labai blogai. Ah, rusų, mano mylimiausioji pamoka. Fū. Negaliu. Sužinojau, kad reikia parašyti ilgiausią rašinį apie ekologiją ar dar kažką ten. Net nepradėjau ir nesiruošiu. Pati - nieko neparašyčiau. Na, gal kokį sakinį, kurio kiekviename žodyje būtų galybė klaidų. Todėl už  mane viską padaro mama - aš parašau lietuviškai tekstą, jai skaitau, o ji man sako rusiškai ir aš tiesiog užrašau. Vat taip ir miega mano žinių lopšys. Linksma, ane?
Dar labai dėkinga vienai draugei esu. Dėka jos, sutaupiau kelias valandas. Nusirašiau. Taip. Blogai padariau, suprantu. Bet aš tiesiog nespėju. Miego tai norisi, akis skauda. Liko rytojui tik lietuvių parašyti pastraipą ar tai mini rašinį apie tai, kad yra savigarba ir orumas, bei, kas mano manymu yra laisvas žmogus. Šiuo klausimu aš tikrai turiu minčių, tai manau, kad parašysiu dar pakankamai. Ir tuomet, po lietuvių namų darbų manęs laukia geografija. Brangiausioji geografija.

Komunizmas! Jis dar gyvas! Jame būnu 5 dienas per savaitę! Taip, aš apie savo gimnaziją. Pačią nuostabiausią ir nepakartojamą. KAIP NORIU IŠ TO IX'ojo FORTO GREIČIAU DINGTI IR NEBESUGRĮŽTI!!! Tpfu. Nekenčiu kiekvienos dienos ten praleistos. Ten tamsu, mirtį primenanti tyla, pilkos-juodos uniformos, rūstūs, pikti ir liūdni veidai, akys be gyvybės, šypseną su žiburiu vos rasi. Depresūxa! Rytojui tikriausiai reiks įsimesti pilkąjį-šlykštųjį švarką į kuprinę. Šiaip visus šiuos metus nešiojau juodą. Bet, per paskutinę klasės valandėlę, teko sėdėti aktų salėje ir klausytis pamokslo, apie netinkamą aprangą. Na ką žinau. Apsidairiau ir mačiau tvarkingai, pilkai-juodai apsirengusius žmogeliukus. Kuom blogai? Kas neįtinka? Ką? Tie pilki švarkai atrodo baisiai, nepatogūs. O juodi - solidūs, rimti ir žymiai geriau atrodo + patogūs. Bet tikrai nenoriu, kad mane koridoriuj koks mokytojas pasigautų ir pradėtų skaityti visų akyse moralą apie netinkamą aprangą. Nu xujnia vienu žodžiu. DINGTI. Kur nors. Kitur. IŠ TEN. Labai. Noriu. ŠVIESOS!!!

Oj, dar šiandien paminėjom brolio jubiliejų. Jau net 10 metų mūsų vieninteliam šeimos vyrui. Linksma. Nelabai būtų ką iš to pasakot, tiesiog, eilinį kartą pamačiau, kad mes visiškai nesijaučiam vieni kitiem artimi. Šypsenos dirbtinės, rodomas dėmesys - taipogi dirbtinis. O kas tikra? Tikriausiai tik barniai. Deja. Taip yra.

Kaip čia taip? Nesinori ir vėl baigti liūdna gaidele. O linksmesnio būtų tai, jog man tikrai džiugu yra, kad žmonės, mano draugai skaito šį blogą ir man pasako komplimentus. Fainas jausmas, kai pasako, kad kažką įkvėpiau ir šiaip. Gal tiek.

Tai ką. Gan ilgas post'as, bet aš tiesiog turėjau išsilieti. Geros geros geros savaitėlės visiems!