Tamsoje

Mama! Mamyte! Mamyčiuk! Labanaktis *muah*! Tai buvo seniai. Beliko tiesiog - mama. Artumas ir šiluma kaži kur prapuolė. Liko tik trumpi sakiniai. Atsakymai iš vieno ar dviejų žodžių. Apie apsikabinimus nė kalbos nereikia - jų tiesiog nebėra. Išnyko. Lyg jų nė nebūtų buvę. Aš bijau. Netekties bijau.

Nuo to laiko, kai savo užrašų knygutėj bepiešdama radau mamos ranka rašytus žodžius - kurie mane kas kartą priveda iki ašarų, nes aš žinau ir jaučiu, kad lūžio taškas artėja - mano mąstymas pamažėl kasdien tampa vis kitoks. Taip. Aš tikriausiai jau kitaip galvosiu apie viską ir po mėnesio. Juk viskas keičiasi. Supratau, kokios mintys sukasi pas tėvus, kurie mato, kad jų atžalos vis greičiau ir greičiau auga. Vis rečiau būna namie. Kol galiausiai - visai nebebūna. Skaudu, bet tuo pačiu ir geras, širdį kutenantis jausmas, kad savo misiją, taip sakant, jau atlikai. Ir dabar galvoju - negi ir man taip bus kažkada? Negi ir aš su baime gyvensiu dėl savo vaikų, kad jie mane paliks. Pamirš. NE. Aš savo mamos nepamiršiu. damn, vėl tos ašaros.




Su metais vėjai aplaužo šakas, bet pasėja naujų daigų. Jie, augdami stiebiasi link saulės - šilumos ir šviesos. Plečiasi, kerojasi. Atima paskutinius spindulius gyvybės iš senųjų medžių. O žemė iš senolių išsiurbia paskutinius syvus. 


Tokiom savo mintimis ir norėčiau baigti šiandien.

'poshinam'

Bahammanmaaaaraa... Man jau stogas baigia nuvažiuot, net neįsivaizduoju, kaip dar sugebu galvot, šnekėt ir panašiai. Man reikia išsikrauti - kokio gero 'tūsovčiko' taip liaudiškai sakant.
Oh, kas naujo? Mm, šiandien šnekėjau viešą kalbą. Labai viešą. Net kinkos drebėjo. Labai nusivyliau savimi. Klasiokė bandė paguosti, kad neparodžiau visko ką galėjau, nes turėjau kalbėti pirmoji. Taip, manau tai prisidėjo prie mano susimovimo. Jooo. Visą kalbą ruošiau, labai nuoširdžiai. Ieškojau informacijos. Mokytoja irgi labai padėjo - jai labai dėkinga esu. Tačiau, visa bėda manyje. Paskutinę akimirką pradedu nežmoniškai nervintis. Nesuprantu kas darosi, vaizdas liejasi, akyse aptemsta. Šįkart net oro pradėjo trūkti. Va tep vat su manim. Net citatų normaliai negalėjau perskaityti. Žinot, kelios savaitės nervinimosi, bemiegių naktų. O kas gavosi - š visiškas. Nusivyliau savimi eilinį kartą.
O ką dabar veikiu? Na, apart to, kad čia rašau, tai geriu labai skanią, chemikalų privarytą karamelinę ,,Dilmah" arbatą. Na, bet skanu. Dar žaidžiu su kažkuom pool'ą. Taip, kartais ir game'rė pabūnu - linksma visai. Tika 8'uką juoda įmušiau - pralaimėjau. Aš pralaimiu 3:7. Mano rank'as krenta, o tai užknisa. Šakės, atrodo, kad pas mane nieko gero nevyksta. Būtent. Dėl to ir važiuoja stogas. Linksma. Liūdna. Pikta. Meilė. Kas man darosi. O. dabar jau rezultatas 4:7, bet jaučiu tuoj 4:8 bus per manoo žioplas klaidas. O va, pasigirsiu, tikriausiai tai geriausias nutikęs dalykas šiandien. Iš vakar rašyto diktanto gavau 9! Yayayayayay. Taip, rezultatas jau 4:8. Smagu, ane...

Dabar

Vyksta labai arši vidinė kova. Aušrinės mintys prieš alkaną pilvą.
Tu alkana tu alkana tu alkana tu alkana tu alkana tu alkana.
Tu stora tu stora tu stora tu stora tu stora tu stora tu stora. 
Tai va taip jau visą dieną kankinuosi. Bet nieko negaliu padaryti - nesu patenkinta vaizdu veidrodyje. Per visą dieną tik bandelę suvalgiau ir laikausi už kėdės, už stalo, kad tik nenueičiau į virtuvę ir nepradėčiau dar ko nors valgyti. Oj, dabar visokie bus: tu durna, valgyt eik. Nesi tu stora. Man visiškai neįdomu ką kiti mano, kol aš pati nesu patenkinta. Vat aš noriu būt kūdesnė, bet nenoriu ten raumenų sportuodama užsiauginti ir panašiai. Nu tai kas belieka. Taigi linksmai taip gyvenu. Labai labai. Bandysiu nuo maisto mintis nukreipt - namų darbus paruošiu. Kova su savimi.


Klausau šitos dainos ir taip gerai atspindi mano nuotaiką dabar.