Tiesiog tuščia nuomonė

Sveiki.

[6.44h] Greitai bus 7.00 ryto. Šiąnakt nemiegojau. Dariau namų darbus. Iškankinau savo organizmą. Vietoje saldaus miego ir natūralios energijos pasirinkau alternatyvą - tris puodelius kavos (nors tikriausiai greitu metu dar vieną pasidarysiu). Šiaip norėčiau išprotėti. Bet tikriausiai ir taip mažai jau iki to trūksta. Nuo galutinio taško mano istorijoje gelbsti naujas žmogus mano gyvenime. Džiaugsmą teikia.

Perrašinėju lietuvių sąsiuvinį. Barokas. Labai daug informacijos yra apie religiją. Buvo daug kalbos per pamokas literatūros apie religiją, tikėjimą, Dievą. Ir nepasakyčiau, kad man labai patiko ši sfera. Tiesiog aš savęs nepriskiriu prie jokios religijos krypties. Pagal idėją, esu krikščionė. Mane krikštijo. Bet manyje ir mano mąstyme neužsifiksavo ši religija. Ji man nėra priimtina (dėl tam tikrų vienokių ar kitokių priežasčių). Tačiau nepriskirčiau savęs ir prie ateistų. Drįsčiau priskirti save prie agnostikų. Tai yra tokia kryptis, kai žmonės neneigia Dievo, bet ir neišpažįsta jo. Agnosticizmas yra priskiriamas prie ateistų pusės. Tačiau kitaip, negu pastarieji, agnostikai gali pripažinti, kad kažkokia kitokia jėga vis dėl to egzistuoja. Tačiau tos transcendentinės būties niekas nėra matęs, pažinęs ar užfiksavęs, bet gali būti patyręs tą pažinimą savo jausmų galia. Baisu būtų Viduramžiais tokiomis mintimis svaidytis, nes tikriausiai ant laužo mažu kepsniu tapčiau. Bet gyvename laikais, kai galima reikšti savo nuomonę. Ir tai yra nuostabu. Tam tikrai atvejais.

Tikriausiai toks mano suvokimas, apie kažką aukštesnio, susiformavo augant. Galbūt būčiau kokia nors pamaldi krikščionė, kuri būtų priėjusi bent jau pirmą komuniją. Bet ne. Su šeima nevaikščiodavome į Bažnyčią, nesimeldėme, o įvairias religines šventes paminėdavome dėl senosios kartos atstovų ir jų ramybės. Tad ir užaugau tokia. Esu atvira naujoms idėjoms, stengiuosi nebūti užsidariusi savo siauro suvokimo kiaute. Aš tikiu, kad yra toks reiškinys kaip likimas, lemtis. Iškart noriu pasakyti, kad, nepaisant jau esamo likimo, mes patys savo veiksmais apsprendžiame kuriuo keliu eisime. Galime pasirinkti lengvesnį, arba galime pasirinkti kitą, sunkesnį kelią ir vis vien po visko atsidurti tame pačiame taške, kaip ir lengvuoju būdu. Aišku, kad mūsų visų finišo taškas yra vienas ir tas pats - laiko baigties patyrimas (individualus) - mirtis.

Taip pat neneigiu aukštesniosios jėgos. Bet labai nenoriu įvardinti vienu pavadinimu, vardu. Tai man atrodo pernelyg siaura, įspausta į įsivaizduojamus rėmus. Man atrodo, kad yra lyg tam tikras atspindys visoje visatoje, kur yra mūsų planeta, su kuria mes turime glaudų ryšį tik to nežinome. Ar galėtų būti, kad toje planetoje vykstantys reiškiniai yra hiperbolizuojami, sukuriamas tada tam tikras, holografinis vaizdas, suvokimas (manyčiau, kad tai būtų artimiausias žodis, tam, ką įsivaizduoju). Sakau suvokimas, nes jeigu mes vien matytume vaizdus, bet negautume suvokimo, supratimo apie tuos dalykus, jie būtų neregimi. Galbūt taip yra ir su kitomis jėgomis. Kol į mus nėra įsiūtas arba tiesiog suteiktas suvokimas apie antgamtiškas jėgas (nes didžioji dalis pasaulio mato tiek, kiek mes išmokstame iš biologijos, chemijos ar kitų tiksliųjų ar gamtos mokslų dalykų vadovėlių, enciklopedijų), tol mes gauname tą pirminį, išorinį suvokimą apie pasaulį. Tad tie, kas geba pamatyti ir suvokti tą gaunamą informaciją (kuri, pagal mano teoriją niekada nenustoja tekėjusi į mūsų planetą iš tos dukterinės planetos), gali susidurti su antgamtiniais reiškiniais. Vienas paprasčiausių būtų - vaiduokliais. Dar kitaip vadinamosios neramios, fiziniame pasaulyje darbų neužbaigusios sielos, dažniausiai pernelyg anksti mirusių žmonių. Tačiau, jeigu sakau, kad per anksti mirusių, tai gal vis dėl to nėra tokio dalyko, kaip likimas. O gal ir yra. Sako - mirė dėl nelaimingo atsitikimo (nukrito nuo laiptų, partrenkė mašina, sudegė name ar kažkas panašaus). Sakyčiau, kad tie visi netikėtumai, nelaimingi atsitikimai yra tam tikros spragos mūsų gyvenamoje matricoje, sistemoje arba informacijos nutekėjimas. Taigi grįžtant prie neramių sielų regėjimo. Tai gali pamatyti žmonės arba pajausti pasikeitusį energijos lauką. Juk tuos paranormalius reiškinius gali užfiksuoti pagal skleidžiamus dažnius, oro vibracijas ir pnš. Ir viso to pasekoje, galiu pasakyti, kad visos žmonių regėtos dvasios yra (gali būti) atspindys to kito pasaulio skleidžiamos praeities (arba ateities, bet ne dabarties) informacijos.

Iš esmės galėčiau ir toliau plėtoti šitą temą, bet manau, kad pakankamai parašiau. Tiesiog norėjau parašyti apie savo suvokimą to visko, ką kiti gali įvardinti vienu žodžiu, nors neturi jokių egzistavimo įrodymų. Teorijos.

Šitaip norėčiau užbaigti visą šią rašliavą. Jeigu sugebėjote tiek perskaityti, tai tikiuosi, kad bent įdomu buvo (nes iš esmės, jeigu būtų buvę neįdomu, tai tikriausiai būtumėt tiesiog išjungę). O dabar keliauju toliau gadintis savo skrandžio - gerti kavą ir daryti namų darbus (kuriuose prasmės nesugebu įžvelgti iki šiol).

Paskandink verdančiam vandenyje...

... arbatžoles. Įdėk keturis šaukštelius cukraus ir užsakyk vėjuotą bei saulėtą rytą. Tada išjunk žadintuvą, nes prabudai visa valanda anksčiau. Pirmas žmogus su kuriuo pasisveikini - tai tu pats.


Šiaip tai tiesiog norėjau pasisveikinti. Sveiki. Tikriausiai sveiki, tikiuosi, kad nesiskundžiate sveikata.


Bandau pakeisti savo gyvenimą. Bent tiek, kad pati pastebėčiau. Gal labiau ne vien gyvenimą, bet keisti požiūrį, keisti save (vėl, vis dar..). Kol kas pradėjau nuo mažų dalykų. Dabar tikriausiai turėčiau pateikti pavyzdį savo veiksmų, minčių. Gerai. Nežinau kas šiandien darosi, po darbo man pradeda nelabai gerai darytis. Taigi, atsisakiau šokolado. Tiesiog. Nė kąsnelio daugiau. Taip pasielgiau iš dalies todėl, kad viliuosi, jog atspindys veidrodyje taps priimtinesnis. Viliuosi. O jei ne vien dėl šito, tai dar ir dėl to, kad gan normaliai išleisdavau pinigų šokoladams ir panašiems saldumynams. Bet tai iš esmės nėra labai lengva. Nes tiesiog įprotis valgyti saldumynus apie tai nepagalvojant. Skanu ir gerai. Ech. Tai vis bandau save pagauti, sustabdyti ir visus turimus saldumynus kraunu į dėžę nuo konjako. Būtų nuostabu, kad taip ištempčiau dar bent pusę metų - labai džiaugčiausi dėl savęs. Valios ugdymas.


Kitas, tik šiandien sugalvotas planas, kad būčiau labiau užtikrinta dėl rytojaus ir visų būsimų rytojų, tai 'Pinigai  juodai dienai'. Tam, kad neišleisčiau visų uždirbtų pinigų, o juos geriau taupyčiau, gal netyčiomis susitaupysiu solidžią sumą, dedu į dėžutę, kurios spalva, anot kažko, turėtų vilioti pinigus. Na, piniginės spalva kol kas tikrai tik vilioja ir pinigų trūkumu retai kada tenka skųstis. Tad iš esmės tai ir vėl - valios ugdymas.


Šią akimirką neprisimenu ar būsiu dar kokių nors uždavinių sau išsikėlus pastaruoju metu. Tad tikriausiai tik šie du, valią ugdantys užmojai.

Neįsivaizduoju, ar tiems, kas čia skaito yra bent kiek visą tai įdomu (kodėl aš visada šito savęs klausiu, tai neįsivaizduoju, nes juk ne mano čia yra bėdos, čia yra Jūsų, brangieji, laikas, kuris dažniausiai yra 'labai brangus' (tad tikriausiai dėl to ir esate brangieji (vajėtau kiek čia daug skliaustų))). Darbe..ehh. Tikriausiai pusė velnio. Kaip visada galėtų būti ir geriau (šiaip visuomet viskas galėtų būti geriau ir tai suprasdama aš kažkodėl vis dar daug ką keikiu). Išmokau naudotis kasos aparatu. Galima sakyti pilnai ir klaidų dažniausiai nedarau. Tik erzina, kad vieni va kotletai matai yra sveriami, o koks kepsniukas - vienetais skaičiuojamas. Dar yra toks žmonių tipas, kuris mane ganėtinai erzina - kai klausia,kas yra skanu mat. Ką aš žinau. Neišvalgysiu tau visos ragainės maisto, o jeigu ir išvalgyčiau, išragaučiau ir išdegustuočiau, tai vis vien negalėčiau objektyviai patarti, ar tau geriau varškėtį įmest lėkštėn ar kokį balandėlį ir sluoksniuotos silkės salotas (kurių neragavau ir tikiuosi, kad neteks ragauti). Tad - kas yra skanu - tiesiog... durnas klausimas. Atsiprašau už tiesmukumą, bet kitaip išsireikšti negaliu. O šiaip, tai man jau atsibodo visas maistas, grįžus namo net negaliu pažvelgt į kokias bulves, mišraines ar tiesiog duonos riekę. Darbe jau viskas tampa man nebeskanu - nors tie, kas valgo visai nesiskundžia, o tik greičiau pagiria - kolega galvoja, kad jau tiesiog nusibodo man. Tikriausiai taip ir yra. Bet pas mus atsirado tikrų sulčių! Tai yra pats geriausias dalykas - dabar daugiau atsigeriu sulčių, negu kavos. Turime obuolių, greipfrutų, apelsinų sulčių. Mažiausiai skanios man būtų apelsinų, o va obuolių ir greipfrutų - toks grynas ir nuostabus skonis! O kiek vitaminų pagalvojus.

ČIA VA PADARĖ VEIDO ANALIZĘ :D http://www.anaface.com/