Pasigendu natūralumo, tikrumo žmonėse. Baisiausia, kad žmogus net pats sau savyje negali būti tikras, atviras, nuoširdus. Yra nuolat primetamos įvairios nuomonės iš aplinkos. Jos visos susimaišo. Tada pradedama galvoti kaip turi elgtis, kad tai būtų adekvatu, kad visiems viskas įtiktų. Tačiau taip juk niekada nebus. Kuo greičiau tai bus suvokta, kad nereikia būti panašiems vieniems į kitus - mąstymu, elgesiu, išvaizda - tuo bus tik geriau. Vienodumas stabdo progresą, dingsta kitoniškumas, idėjų ir sprendimų įvairovė sumenksta. Tam tikra prasme progresas vyktų net jei ir visi būtų vienodi (aišku reikia stebėti, kad tai netaptu regresu). Tačiau tik į vieną pusę. Todėl reikia skirtingumo, ginčo, kad būtų geriau atsirinkta kas viename ar kitame atskaitos taške yra geriau, priimtiniau, kad vieni ar kiti sprendimai neatvestų į aklavietę.
Tačiau kitą vertus, jei žmogus bando spėti kartu su nenumaldomai spartėjančiu tempu, jame esantis natūralumas pereina į dviveidiškumą, nes taip paprasčiausiai yra patogiau. Tai yra tam tikras prisitaikymas prie kintančios aplinkos ir sąlygų. Tai gimdo nepasitikėjimą. Tai sukuria masinį dirbtinumą. Iš sukurto klaidingo įspūdžio - statistikos sudarinėtojų renkami duomenys, apklausos, bus masiškai subejktyvūs dalykai - negalime gauti jokios naudos - nei visuomeninės, nei asmeninės - tai bus klaidinga nauda, kuri atves prie neigiamų pasekmių. Kiekvienam reikėtų susirasti savo nišą, erdvę, kur būdami savimi jaustumėmės saugiai. Kur nereikėtų nuolatos vaidinti ir dėtis kaukių. Kartais reikėtų išlikti ir laikytis savo nuomonės, žengti pirmyn, nors tą pačią akimirką ir neatsirastų garsaus pritarimo. Bet žinoki, kažkas irgi bijo pasireikšti, išsakyti savo mintis.
Bet tu nebijok. Žinoki, kad po to kažkas prieis, draugiškai kumštels ir pasakys: aš su tavim.
Prašau, būkit savimi, žmonės. Prašau savęs, išlikti.
Kai kurias vietas dabar pakeičiau: radau loginių klaidų ir kai kur bandžiau truputį išplėsti, kad aiškiau būtų bent kiek.
