Bespalvis dangus - Visai nelinksmai

Ir vėl temos neturiu. O kada gi jos neturiu? Kaip pastebėjau tai tuomet, kai kas nors nutinka, arba norisi parašyti ką nors apie asmeninį gyvenimą.



Tiesiog jaučiuosi geriau negu anksčiau. Yra, kas mane džiugina, įneša kažką naujo į rutiną. Dėl to labai gerai yra.
Neturiu jokių naujų nuotraukų, kuriomis galėčiau pasidalinti su jumis. Deja.
Hmm. Apie 19h. buvo atėjusi tokia moteris pas mus į namus, kuri buvo siųsta iš teismo, dėl alimentų. Ten reikalai susiję su tuo, kad audrius (tėvas) nemoka mums alimentų. Klausinėjo tokių klausimų kaip "Kada paskutinį kartą bendravote su tėčiu? Ar sveikina gimtadienių ir kitomis progomis? Ne. Visai visai? O tai gal bent žinutę kokią atsiunčia? Irgi ne.. Hmm. O žinote kur gyvena jis dabar? O, bet tai vis tiek nesusitinkate. Sakot ryšys nutrūko. O kada? Mhm, prieš kokius 5 metus.. Tai čia kaip iškart po skyrybų? Tai jau ir prieš tai nelabai bendravote? Aišku.. aišku.. Liepa, o tu mažiausia, tai tau tikriausiai nelabai teko pažinti savo tėtį, taip? Ar prisimeni jį, ar tik iš nuotraukų? Tik iš nuotraukų.. Tai neteko tau jo meilės, vargšelė.." Kokios jo meilės?! Kokios? Meilę jausti gali tik sielą ir širdies su protu harmoniją turintis žmogus! O jis! O audrius... Koks jis tėvas, kai visiškai jam nerūpi jo keturi vaikai?! Ką jau kalbėti apie tai, kad mažiausioji jo dukra jį pamena jau tik iš nuotraukų.. Dar prieš ateinant tai moteriškei, mama trumpai pasakė mums dėl ko ji ateis, apie ką klausinės. Ir nutiko toks dalykas, kurio visai nesitikėjau. Stebėjau Liepos (jauniausiosios, 8m.) reakciją, kai mama paminėjo tėvą. Jos veidas tapo akmeninis. Staiga pasirodė, kad tuoj nukris. O tada tiesiog apsiverkė. Aš ją girdžiu kasdien verkiančią, bet tuo pačiu ir zirziančią - taip daro, kai nori ko nors, ko jai negalima ir pnš. Bet dabar buvo kitaip. Taip nuoširdu. Tas tikrasis vaiko skausmas. Širdgėla. Tada ir man sugriebė už širdies. Gal ji dabar yra tokia kokia yra vien dėl to, kad auga be tėvo, nėra patyrusi tiek, kiek aš jau būdama jos metų. Jautė, tik mamos meilę. Tiesiog tas suvokimas, tas, tą akimirką užplūdęs mane skausmas, neatėjo iš mano liūdesio. O iš mano sesės liūdesio ir tiesiog jaučiamos nuoskaudos. Empatija. Tiek. O po to jau tiek prisiminimų sukilo. Tiek ašarų. Tai kažkas keisto. Kaip kažkas, toks artimas, taip staigiai gali tapti visiškai nepažįstamu žmogumi. Kaip.

Dėl jo ramiai negaliu klausytis Enya'os , ac dc , Mamontovo muzikos. Nes bet kurią akimirką galiu palūžti.

Dar tiek daug rašyti apie jį galėčiau. Apie žmogų, kuris jau tik vaiduoklis mano gyvenimo istorijoje. Kurio nebeįvardinu kaip artimo. Kaip pažįstamo. Nes aš jo nebepažįstu.

Sugalvojau temą!

Bet iš pradžių noriu pasakyti, kad maždaug prieš parą užmiršau kaip kvėpuoti ir maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės arba nusibaigs ir susprogs! 



Namų darbams buvo užduotis pasižiūrėti keletą sąvokų. Nors ir žinomos, bet tiesiog tikslią reikšmę susižinoti ir tiek. Viena iš sąvokų - narcizas (narcisizmas; autoerotizmas) - tai asmuo, kuris pervertina savo reikšmę ir turi didžiulį norą, kad juo būtų žavimasi. Bet juk dauguma iš mūsų nemėgsta ir vengia tokių susireikšminusių žmonių. Argi ne taip?



Taigi, kad taip. Iškart sakau, kad aš esu narcizė. Trokštu pripažinimo, kad tai, ką darau būtų įvertinta. Dažnai tikrai persistengiu, bet mėgaujuosi kiekviena žavesio pilna akimirka. Net nežinau, gal dėl šito ir praradau tiek draugų. But who cares? I'm fabulous! 
Man tik iškilo toks klausimas - ar žmonės, kurie nuolatos suka (veltui) savo galvą, ką apie juos pagalvos kiti, yra narcisizmo pavyzdys? Tiek taip, tiek ir ne. Jie galvoja, nes nori patikti ir įtikti aplinkiniams. Galbūt labiau ne tai, kad įtikti, bet nori pripažinimo, nori palikti puikų įspūdį ir, kad niekas apie juos negalvotų blogai. Juk tai atitinką narcizėlius mūsų. Tačiau, drįstu teigti, kad tokie žmonės yra tiesiog pilni kompleksų - dažniausiai nepagrįstų. Jie nepasitiki savimi, nėra įsitikinę savo gerumu. O tai yra visiška narcizo priešingybė. Tad ir lieka toks klausimas.

O ką gero gali atnešti mums tokie susireikšminę, tobulumo paieškomis apsiėmę žmonės. Tokie neretai yra paliekami draugų, nuo jų nusigręžiama. Nes kas nori su tokiom asmenybėmis bendrauti? Tai tikras iššūkis! Tai yra tam tikras pasyvus nihilizmo skleidimas savo aplinkoje. Tačiau, nepaisant sugriautų socialinių ryšių su visuomene, narcizai turi daugiau galimybių aukščiau kilti gyvenime, karjeroje. Nors ir sako, kad Karma is a bitch (that is absolutely true), bet kas jiems, mums, narcizams. Sakau mums, nes peržvelgus akimis visus, tik ir matau daugumą iškėlusius nosis viršum debesų kalnų, statančius iš savęs neadekvačiai bendraujančias ir besielgiančias asmenybes. Pilna pavyzdžių gi! Tik nesakykit, kad nepastebėjote. Pirmoje vietoje kad ir mūsų išpeikta, bet vis vien mylima snukiaknygė - kiek daug ten žmonių (tarp tokių drįstu įskaičiuoti ir save pačią), kuriems jie patys yra visatos centras ir, kurie taip pat galvoja, kad kitų žmonių gyvenimai ir mintys turėtų suktis apie juos. Apie ask.fm išvis patylių - cirkas tikras ten. Įsijungiu, paskaitau ir bloga pasidaro. Jeigu jau tikrai kažkas norėtų jums parašyti, tai parašytų, paskambintų ar susitikę į akis pasakytų, kad tu paskutinis padugnė. O ten visiems mat lengva. Kaukėmis prisidengę mėtosi supuvusiomis frazėmis, o kitą dieną tik maloniai sveikinasi su tuo pačiu žmogumi, kurį anonimiškai viešojoje erdvėje išdergė. Mes, internautai, siekiame pripažinimo ( like'ų vadinamųjų, teigiamų komentarų, 30y30 ir t.t.).  Tad argi nesame mes modernieji narcizai? Esame. Todėl ir sakau, kad mums. Narcisizmo paveiktiems asmenims gali pavykti kilti aukščiau, nes jie siekia tobulumo, nori padaryti geriau, tiksliau, preciziškiau. O ne kaip nors atmestinai ir gauti patenkinamą rezultatą. Mes norime daug. Mes norime visko. Ir mes norime visų. Sveikintina, jeigu dar liko žmonių, kurie stovi ant žemės ir žiūri tiesiai į realią padėtį ir esamas galimybes (bei perspektyviai į ateitį).

Tikriausiai nepasakiau visko, ko norėjau, nes tiesiog atrieda nauja mintis ir ana pasimiršta, bet bent jau tiek jums parašiau.