Banalumas palaužė ir leidžiu pasakyt - galėtų ta vasara, atostogos ir dalinis nerūpestingumas nedingt. Tegul lieka. Nėra jokio virpuliuko širdy pagalvojus apie naują artėjantį etapą, kuris truks 4 metus. Kelio kryptis nesikeičia - dar keturi (ar ketveri? taip ir nesuprantu kuris kada) metai. Iškenčiau tada, iškęsiu ir dabar - ne karo metai, nors ir atrodo, kad ramiai, bet tuo pat metu ir grėsmingai sėlina kolorado vabaliukai iš rytų. Atslinks kaip nemiga. Netikėta. Ilgam. Ir sėdės, ir juoksis išvargus nakty. Mane irgi kankina nemiga. Savaitę. Gal trumpiau. Kas ten jau supaisys. Žinai, kai mintys zvimbia viena po kitos... Cha. Gerai būtų, kad po, bet ne.. Lipa viena kitai per galvas, sprandus laužo. Kojas, rankas išsukioja viena kitai ir guli jos ten ant akių, po vokais. Blakstienas kutena. Nebejuda. Bet inkščia. Kaip tas šuo. Pačios nepajudės. Nesugebės viena kitos sutvarstyt. Tik aš pati turiu atsikelt, svyrančiomis žemyn galūnėmis, turiu.. turiu tas mintis, kančias sutvarstyt arba suleist raminamųjų, kad nekandžiotų, netampytų už nervų. Taip. Ir žmonės keičiasi. Arba aš keičiuosi. Gal mes visi keičiamės. O gal tik aš keičiuosi ir manau, kad kiti keičiasi. Meh. Keista yra - tuščiažodžiauti garsiai negaliu pakęst - geriau pasimėgausiu tyla, negu niekus taukšiu. Bet čia. Kažkas ne taip.
Jaučiu artėjant kančią. (:
Jaučiu artėjant kančią. (:
