Dėl ko verta pradingti amžiams?

Visi sako -

 IŠMOKYK GYVENTI.

O aš prašau -

IŠMOKYK, KAIP NUMIRTI.



 Gyvenimo kelią mes turime patys susirasti, o jeigu reikia - atrasti. GYVENIMAS - poelgių ir pasekmių kratinys, pilnas baimių ir uždarytų durų. O jeigu pastarąsias ir praveriame, retai kada drįstame žengti per slenkstį į neapčiuopiamą tamsumą. Baimė. Visi, na gerai, dauguma, klausia kaip gyventi. Sinonimiški klausimai būtų tokie kaip: ką tas ir anas apie mane pagalvojo; ką geriau pasirinkti - 'a' ar 'b'? Visi gauti atsakymai į šiuos klausimus - aišku, jeigu apskritai gaunate kokį atsaką - tai yra kitų žmonių nuomonės, jų požiūriai ar įsitikinimai. Galbūt todėl ir tampame tokie patys kaip ir kiti. Individualumas išnyksta. Esame priklausomi nuo to, ar elgiamės, anot aplinkinių, kurių dažnai net nepažįstame, adekvačiai. Etiketas irgi patenka tarp to, kas yra adekvatu ir kas ne. Aišku aš neteigiu, kad dabar turėtume keisti visus įpročius, kurie susigulėjo mūsų visuomenėje (jei dar ir tokia mes galime vadintis). Bet dažniau turėtume pasitikėti savimi, savo galva - juk ne balioną tokį sunkų ant pečių tampomės kiekvieną mielą dieną. Negi būsime kaip sudžiuvę lapai, kurie tinkami tik surinkti į krūvą ir galbūt būti panaudoti kaip trąšos (bet ir tai mažai kas taip daro). O gal geriau būti kažkuo stipresniu. Būti ne nereikšmingu lapu, o tvirtu medžiu. Juk jis lieka stovėti, nors ir talžomas vėjo, jo nuomonės atšiaurios, o lapai tuomet, visi kaip venas, nukrenta, nuskrenda ir tampa eiliniu rudeniniu lapu. Nereikšmingu. Trypiamu. Nemanau, kad dauguma norėtų tokio gyvenimo - sumindžioto kitų nuomonių ar principų.
Prašau - išmokyk, kaip numirti. Nes paprasčiausiai to niekas nemoko mūsų. Visi mus moko ir kala mums į galvas savo požiūrį apie tai, kaip mums reikėtų gyventi. Bet tai manęs nedomina. Darau vienokius ar kitokius pasirinkimus. Jie nėra klaidingi ar teisingi. O galų gale, kaip galime sakyti ir vertinti kitus žmones pagal save? Pagal save nieko negalime vertinti, todėl, jeigu jau esame priversti ką nors spręsti apie kitus, tai turėtume savo pasirinkimą argumentuoti remdamiesi nusistovėjusiomis vertybėmis. O kaip įvertinti mirtį? Laiku? Pasiekimais? Kokia valiuta? Manyčiau pasiekimais vertinti būtų geriausia. Arba dar vertinti galima pagal tai, ar po savo amžinojo išvykimo paliksi ką nors vertingo sielai, dvasiai kitų žmonių ugdyti. Nes jeigu nepaliksi, tai reikš, kad tu tik egzistavai. Taip, gal dėl savęs ir ne vien egzistavai, gal apsilankei Tailande, pasisėmei išminties, gal išvykai į Himalajus ir šviežiu, gaiviu oru kvėpavai. Gal tau buvo gera. Gal susiradai sielos bičiulį. Bet žiūrint plačiau - ar Tavo buvimas šioje planetoje bus atsimintas po daugelio metų? O gal paskęs tarp masės mirusių žmonių egzistencijos faktų.

Tad ir klausiu:

- Kada;

- Kaip;

- Už ką

NUMIRTI?

iš lietuvių dalelė

vienas trumpas tekstas, kurį reikėjo pasiruošti lietuvių kalbos pamokai. 

"Kaip upės vaidmuo padeda sustiprinti gedėjimo įspūdį ir sukurti gedulingo teksto retoriką?"

Žmogus, jo jausmai ir išgyvenimai tiesiogiai atsispindi gamtos reiškiniuose. 

Upė yra personifikuota. Tačiau ji vis vien nesako nereikalingų žodžių. Upė nesustoja, vis teka ir taip išlaiko nenutrūkstamumą. Šiuo atveju netekties liūdesį ir skausmą mena sraunios ir viską niokojančios upės. Jose susikaupia ir yra nešamos mintys, prisiminimai. Tokiu būdu mintys yra išsaugomos, nepaleidžiamos vėjais, o teka kartu su kitomis mintimis. Galiausiai visos žmonių mintys, jausmai ir prisiminimai susimaišo vandens galybėje ir ištirpsta. Taip pat ir skausmas, širdgėla išnyksta pamažu. 

Iš upės nesitikima nei klausimo ar tuo labiau atsakymo. Iš upės norima harmonijos sielai ir mintims, ramybės suteikimo ir išklausymo. 

satorprotas

[lot. sator - plantatorius]. Galvokitės kaip norite.

Apie tai, ką dabar rašysiu (neįsivaizduoju kiek parašysiu - pastraipą ar tris) norėjau parašyti jau maždaug nuo rugsėjo pradžios. Apie tai, galvodavau dažniausiai darbo dienomis ~7.40. Bet vis neprisiruošiau parašyti, nes užmiršdavau. Tiesiog. Taigi.

Įsijaučiame.

Darbo diena. Tarkime trečiadienis. Pravažiavome jau "Europą". Sustojome prie sankryžos. Posūkis į kairę ir duobėtu keliu iki "Kalvarijų turgus". Prasigrūdu pro įvairias bobutes įsikibusias į savo gėlėtus krepšius. O ko tik juose nėra - svogūnų laiškai, praplyšę batai, kalinių rankovė bekyšanti, senų geltonų knygų puslapiai išplyšę. Didžiausius pykčius tenka iškęsti mano kuprinei (man ji nelabai dideles simpatijas kelia, bet nelabai turiu iš ko rinktis), su kuria, lyg su kokiu buomu turiu pasidaryti kelią link išėjimo. Tpfū. Oras, pagaliau! Bet veidą perkreipia keisčiausia mina kone iškart. Kvapų gausybė susimaišiusi tvyro. Šlykštu. Žiū tik, stotelėje apskuręs benamis šnarpia lašus ir jau tuščio "Cento" ("Ledo" ar dar bala žino kokio pavadinimo - vis vien vienas ir tas pats š.) alaus bambalio. Fū.
Iš Kalvarijų gatvės pasuku į Turgaus gatvę. O ten tikrieji vaizdai ir prasideda. Pamatai kokį diedą su išpampusia raudona nosimi, labiau primenančią tiesiog pomidorą, negyvomis, keistos spalvos akimis įsikibusį į spirito bonkę (už kurios atrodo, jei nesilaikytų, tai vietoje ir nukristų). Tik sulaikai orą ir stengiesi kuo didesniu atstumu praeiti. O jeigu... jeigu nespėji įkvėpti 'gaivaus' oro sklindančio iš turgaus tarškalynės  - tu pražuvęs. Rimtai. Nuo jų smarvės uždusti galima. Artėju prie kažkokio kazino, kuris lyg ir visą parą dirba. Prie ten esančių dviejų laiptų ištaškyti stiklo gabalai ir didžiulė raudona, matomai tiršto skysčio bala. Kraujas. Linksmas vaizdelis. Dažniausiai ramiai praeinu pro kirpyklą, ar tai grožio saloną, kažkokias šalimais "Nuomojamas patalpas". O tada vėl nemalonu. Kelio ženklo stulpą ramsto dėdulė su pamušta akimi, atsilapojusiu batu ir kaip gi be alaus rankoje. Kitaip ir neįmanoma. Gretimais stoviniuoja  ratelyje visai nepatrauklios išvaizdos, pragertais veidais ir cigaretėmis rankose maždaug 40ies metų kokie 6-7 vyriškiai. Žvilgsnį kuo toliau į kitą pusę nusuku, padidinu greitį.
Po tokių potyrių dar kelios minutės kelio ir, dažniausiai be jokių kitų nuotykių, atsiduriu mažiausiai septynioms valandoms toje pačioje mokymo įstaigoje.

Tad realiai mano kiekvienas rytas būna tokių, džiaugsmingų ir gyvenimo rutiną nuspalvinančių, patirčių perpildytas. Ir, kaip sakoma, reikia visame kame surasti bent vieną teigiamą pusę. Sugebėjau ir tai padaryti. Kasryt matydama tokius vaizdus tik dar labiau noriu gauti gerą išsilavinimą, mesti taurelę ir kilti, o ne svirduliuoti kelyje į mirtį (kodėl nesakau "Gyvenimo kelyje", nes einu link mirties ir tiek). Galbūt tiek. Jeigu dar atlėks idėjų... ai, niekas man neatlėks. Nuobodi aš. Eilinė šiam pasaulyje. Tarp visų.

P.S. su tuo dažnu buvimu netoli "Kalvarijų turgaus" supratau, kad jokie mados gigantai neprilygs keisčiausiems kalvarijų gyventojams. Ir hipsterinį dėdulę mačiau (kelnės užraitotos, stiliovi kaliošai, marškinukai languoti ir kažkokios raidės ištatuiruotos ant krumplių). Dar mąsčiau, kad ten vaikštantys tokie žmonės pasiklydę laike. Net ir iš akių galima taip pasakyti. Tiesiog ten man labai keista. Nemalonu. Bet labiausiai šlykštu.