Yra tikrai daug dalykų, kurie mane vargina, erzina ir liūdina ar slegia. Bet iš paskutiniųjų stengiuosi apie juos negalvoti. Viena iš negerovių - galimas darbo netekimas. Tai šypsenos tikrai nekelia. Esu įpratusi turėti savo pinigų, juos užsidirbti. Negaliu pakęsti, kai reikia bent kažkiek iš mamos prašyti pinigų. Taip, ji turėtų mane išlaikyti, kol esu nepilnametė ir panašiai. Bet kadangi žinau, kad jai irgi nėra lengva, tai nenoriu jai kvaršinti galvos.
Tačiau galima sakyti, kad geriausia kas dabar mano gyvenime yra - tai labai nuostabaus žmogaus suradimas ir bendravimas su juo. Užtenka vien žvilgsnio ir atrodo, kad gal vis dėl to viskas ir yra ar bent jau bus greitu metu vėl gerai. Tai yra labai malonu ir gera.Noriu keliauti. Kažkur toli. Į kalnus arba prie jūros. Nuo žmonių. Tiesiog išvykti. Gyventi, o ne egzistuoti.
Šiais mokslo metais lietuvių kalbos pamokos vis labiau priverčia pasukt smegeninę ir susimąstyti. Ir taip žinojau, kad keliuosi ryte be tikslo, kad darau viską vien todėl, kad reikia, kad šypsausi vien todėl, kad reikia. Gyvenu vien todėl, kad reikia to kažkam. Ne dėl savęs.
Norėjau miniatiūrą parašyti, bet kažkaip pagalvojau, kad visai netikus iš manęs meno kūrėja, tad ir nerašysiu gal daugiau nieko.
