Tuščia. Natūralumas tempe Prestissimo!.

Labai tuščia. Taip norisi ką nors parašyti, bet tiesiog nėra ką. Galėčiau perrašyti tekstą apie natūralumą, kurį parašiau matematikos kontrolinio darbo metu (iš to darbo gavau eilinį dvejetą). Hm. Gal tą ir padarysiu. 



Pasigendu natūralumo, tikrumo žmonėse. Baisiausia, kad žmogus net pats sau savyje negali būti tikras, atviras, nuoširdus. Yra nuolat primetamos įvairios nuomonės iš aplinkos. Jos visos susimaišo. Tada pradedama galvoti kaip turi elgtis, kad tai būtų adekvatu, kad visiems viskas įtiktų. Tačiau taip juk niekada nebus. Kuo greičiau tai bus suvokta, kad nereikia būti panašiems vieniems į kitus - mąstymu, elgesiu, išvaizda - tuo bus tik geriau. Vienodumas stabdo progresą, dingsta kitoniškumas, idėjų ir sprendimų įvairovė sumenksta. Tam tikra prasme progresas vyktų net jei ir visi būtų vienodi (aišku reikia stebėti, kad tai netaptu regresu). Tačiau tik į vieną pusę. Todėl reikia skirtingumo, ginčo, kad būtų geriau atsirinkta kas viename ar kitame atskaitos taške yra geriau, priimtiniau, kad vieni ar kiti sprendimai neatvestų į aklavietę.


Tačiau kitą vertus, jei žmogus bando spėti kartu su nenumaldomai spartėjančiu tempu, jame esantis natūralumas pereina į dviveidiškumą, nes taip paprasčiausiai yra patogiau.  Tai yra tam tikras prisitaikymas prie kintančios aplinkos ir sąlygų. Tai gimdo nepasitikėjimą. Tai sukuria masinį dirbtinumą. Iš sukurto klaidingo įspūdžio  - statistikos sudarinėtojų renkami duomenys, apklausos, bus masiškai subejktyvūs dalykai - negalime gauti jokios naudos - nei visuomeninės, nei asmeninės - tai bus klaidinga nauda, kuri atves prie neigiamų pasekmių. Kiekvienam reikėtų susirasti savo nišą, erdvę, kur būdami savimi jaustumėmės saugiai. Kur nereikėtų nuolatos vaidinti ir dėtis kaukių. Kartais reikėtų išlikti ir laikytis savo nuomonės, žengti pirmyn, nors tą pačią akimirką ir neatsirastų garsaus pritarimo. Bet žinoki, kažkas irgi bijo pasireikšti, išsakyti savo mintis.


Bet tu nebijok. Žinoki, kad po to kažkas prieis, draugiškai  kumštels ir pasakys: aš su tavim.


Prašau, būkit savimi, žmonės. Prašau savęs, išlikti.


Kai kurias vietas dabar pakeičiau: radau loginių klaidų ir kai kur bandžiau truputį išplėsti, kad aiškiau būtų bent kiek. 

Protas sumišo

...apie Tave aš niekam nesakysiu. Tau taip pat. Bet Tu vienintelis, kuriam aš atiduodu visą širdį ligi mirties. Tu gali ir nežinoti. Tau nereikia. Gal Tava siela jau užimta kitomis akimis, kitu žvilgsniu. Gal Tu prie savo krūtinės jauti kito kūno ritmingą pulsą. Gyvybę. Atiduočiau viską. Bet jau atidaviau - Tau - viską. Savo esybę, savo buvimą, savo sielą. Man jau niekas nepriklauso. Liko jausmas. Begalinis ir neaprėpiamas, nepažabojamas. Būsi mano mūza. Būsi mūza - to nežinodamas, nepažindamas kūrėjo. Širdis ir mintys debete tupi. Uždusinti nepavyko. Nustojau stengtis, nebeliko jėgų. Paliksiu, nežinai, nežinosi.

Aš išmečiau save iš rato, pati pasilaidojau. Žaisti nenoriu, nieko nenoriu. Aš tik surūdijęs sraigtas struktūroje, kuri jau per gerklę lenda. Šūdas. Taip. Nepabėgčiau. Galiu tik išnykti, Tu vis vien nepastebėsi. Tačiau man trūks to žvilgsnio, kuris (galbūt) kažkam kitam priklauso. Noriu išgirsti tuos širdies tvinksnius, kuriuos kasnakt girdi Tavoji mūza. O, kad ja būčiau aš.

Žudai. Žudysi.

(eko)sistema

Visuomenėje labiausiai konkuruoja tie žmonės, kurių pasirinkimų ir vertybių skalė yra labai maža. Kol į nuolat besisukantį (eko)sistemos ratą niekas neįsuks naujų vertybių, tol tobulėjimas nebus įmanomas.
Būti pradininku yra optimalu. Tačiau jei tas žmogus, kaip asmenybė, nebus stiprus, tai jis bus pats sutryptas savo idėjos ir jos šalininkų. Tas, kuris bandys tik įsiurbti kitų mintis į savo mąstymo mechanizmą ir negeneruos nieko naujo, jis gaus tik minimumą galimos išgauti energijos. Mažiausias asmens potencialas.

Pirminis energijos šaltinis yra Saulė.

___

p.s. tai parašiau per biologijos pamoką, kai išgirdau ekosistemos pagrindus ir tuomet tiesiog pripuolė mintys, kurios nepaliko ramybėje.
Aušrinė.

Elementariai mandagi

Žinot, negalėčiau skųstis, nors ir pastarąją savaitę man rodos nebuvo nakties, kad būčiau normaliai išmiegojus ir pailėjus. Tai darbai, atsiskaitymai.

Tikriausiai dabartinė veikla yra bene pirmoji, kuri man patinka šioje mokykloje. Būnant iki 22val. spėji pajausti skleidžiamą savotišką šarmą, tada ateina suvokimas, kad ten šimtakeriopai geriau, negu būti namie.

Ir su liūdnu juoku reikia atsakyti į klausimą - o kas tau iš to? Ar tau bus koks atlyginimas už tai?
O tas liūdesys kyla iš paties klausimo siauražiūros, priežiūros vien savo vienkiemio.. Ramiai atsakau į pateiktus klausimus - Tai - garbės reikalas. 

Jeigu nesiskundžiu dėl aiškaus miego trūkumo, tai vis vien turiu dėl ko nors išreikšti nepasitenkinimą. O gal apsieisiu... Kam čia skleisti savo purkštavimus, geriau pozityvo užmest.

Buvau Jurašo ,,Baltos drobulės" pastatyme. Tokio renginio tinkamam įvertinimui, kritiškam aš dar nesu atitinkamai pasiruošusi. Tačiau pasakysiu, kad labai patiko. Galbūt labiausiai išryškėjo man Antano Garšvos ir jo motinos paveikslai. Ir žinot, geriau nebandyti iškoti panašumų tarp kūrybos ir realybės. Tai būtų kone metafizinio ir fizinio pasaulio sumaišymas.

Dar labai geras asmuo, paskolino savo juostinį fotoaparatą. Gal galiausiai pagausiu (jeigu tik išeis) kokių nors įdomesnių, gyvesnių - alsuojančių išgyvenimais, nuotraukų. Deja dar nepradėjau viso fotografavimo proceso - neištaikiau akimrkos nukulniuot ir nusipirkti juostelę fotoaparatui. Ryt bandau planuoti, kad jau pagaliau viskas vyktų truputėlį ramiau.

Realiai dar galėčiau rašyti, bet šiąnakt pirma naktis, kai turiu šansą ilgiau pamiegoti - tad tai ir ketinu padaryti - Laimės, draugai.

Pagaliau - gyvenime!

Šaltyn, šaltyn...

Ar jau pasiekei tą kritišką cinišikumo tašką? Ar vis dar nesugebi žvelgti toliau svo egzistencijos išblizgintų batų?

Koks aš silpnas žmogus. Ne. Negaliu vadinti savęs žmogumi. O tuo labiau asmenybe. Negaliu priversti kentėti savo fiziškojo prado vardan žinių, tariamos ir įsvaizduojamos ateities.

Jūros bangomis slenku it Slunkius. O Škėmos Stenlio tragizmas užgrobia smegenų žievės linkius. Tada terorizuoja. Rankos dreba. Galėtų nukrist. Kurgi tas sapnuose ne kartą regėtas mėlynas gyvenimas, apjuostas trijų metrų balta virve?!.

Ruduo.. ruduo... Krenta lapai mėlyni ir prapuola laikinumo miškuose.

makabriškumo apraiškos

Galbūt pirmiausia norėčiau prisipažinti, kad rašau vedama nuobodulio ir liūdesio... Ir kiekvienam įrašui pavadinimą sugalvoju tik po to kai jau parašau viską (beveik viską tiesą sakant) ką norėjau paviešinti.


Pirmadienis. Diena, kai švytėjau optimizmu, veido nepaliko šypsena. Buvo nuostabi diena. Tai neišpasakytai laimei tikriausiai net nebuvo kokio nors pagrindo. O ėjau mokyklos koridoriumi ir dainavau, ir mano širdis dainavo. Visas gyvenimas atrodė nuostabus.

Antradienis. Diena, kai troškau mirties patalo. Kuo aukščiau kilsi, tuo skaudžiau krisi. Argi ne taip sako liaudis? Tai va. Kritau. Tiksliau - pakirto liga mane. Kritau pakirsta ir atkritau. Dar bandžiau gyventi vakarykštės dienos laimės trupiniais. Grįžtant vos autobuse ant kojų nusilaikiau - galvojau, kad tuoj nukrisiu jei staigiau užstabdys. Galiausiai sutikau vieną draugą autobuse (jis tikriausiai net neskaito - aplamai, kas skaito? Šiaip įdomu) ir iš jo sužinojau, kad tiesiog atrodau lyg būtų bloga diena. Grįžau namo ir daugiau nieko neprisimenu. Gal miegot nuėjau.

Trečiadienis. Kažkokia labai miglota diena. Tikriausiai visą ją pramiegojau. Taip.

Ketvirtadienis. Pragrojau kone visą dieną pianinu. Vakare nukėblinau iki daktarės. Ir net nenustebau kai ji man išrašė (eilinį kartą, jau gal 5-6 kartą šiemet) antibiotikų. Smagu galvoju. Mama man jau uždraudė stipresnius vaistus gerti negu kokį coldrex`ą ar gripex`ą. Kalbant apie mano mamą, tai jai atėjo geniali mintis. Po vieno iš eilinių mano pasipiktinimų Lietuvos žiniasklaidos siauru situacijos matymu, mamukas rimtai pasiūlė man bandyti prasimušti į žurnalistiką. Mat suprantate, aš visada siekiu tiesos. Retas atvejis, kad galėčiau meluoti. Nebent žinočiau, kad pasakyta tiesa įskaudintų man brangų žmogų. Tik tokiais atvejais stengiuosi pasakyti tik dalį tiesos. Anot mamos, kelčiau į paviršių įvairias spragas, kompromituočiau visuomenę ir jos sustabarėjusias pažiūras, diskredituočiau savanaudžius sėdinčius valdžioje. Gal ir neblogai būtų. Tačiau žurnalistika mano norų įsivaizduojame sąraše užima vieną iš paskutinių vietų. Bet galėčiau jei reikėtų. Po šiai dienai kone visi mamos patarimai buvo naudingi. Tad kas čia žino, bet ši idėja mane truputį užkabino.

Penktadienis. Diena, kai vėl pasijaučiau blogiau. Apetitas visiškai pradingo. Jaučiau kaip po truputį palūžta mano vidinė stiprybė. Ir iškilo klausimas - ar man jau nuo buvimo namie taip bloga ar pati liga tik giliau įsisėda į mane. Palūžau.

Šeštadienis. Diena, kai depresija įšliuožė į mano lovą. Plaučius skauda. Pasakiau mamai. Ji pažiūrėjo. Sako - gal bronchitas. Bet kam čia rūpi. Man jau nebe. Aš tik noriu išeit. Pasižmonėt į miestą. Deja. Kol kas vis dar šeštadienis.

Reikia pavadinimą sugalvoti.  

ačiū

Ir leiski man gėrėtis iš tolo. Prašau, užteks ir tiek.

Žinai, tuštuma dažnai atslenka, pabeldžia į langą. O kas man belieka daryti, juk komunikuoti tai reikia. Tuščiai bendrauju. Tuščiai gyvenu. Nejaugi nugyvensiu - tyliai, nykiai, ne praeities nesukūrus ateities dėka dabarties. Ne.

Tuksi. Tyliai. 

Ba...

Girdi?

Ką?

Tylą. 

Ne.

Tik tik tik...

Taip! Tylą...

Pakvietei?

Pati atėjo. 

Bet...

Prisijaukinau, nekviečiau.

Kada?..(spėjai)..?

Išėjai, talžė pakelėj medžius,

Audra, be gailesčio.

Pasakiau - UŽTEKS!

tek tek... užteko.

Rasa padengė veido pakalnes,

Kaip jūroj jaučiausi, sūru. 

Į marias paleidau žuvų pilnus šlapius tinklus..

Traukt.. ištraukiau - tuščias tinklas, sausas.

Ir nieko neliko aplinkui.

Nieko nė ten, nė šen, nė galvoj.

Tada, naktis po nakties, 

Rytai visi, tiršto rūko kompanijoje.

Vieniši.

Tada?

Taip.

Tyliai tylos klausiausi.

Klausausi. 

su skliaustais (visiškai ne) gerai

Ašimis tai nejuda. Niekur.


Kažkokį erzelį mano viduje kelia apsiriję žmonės, besaikiai. Jų snukiais nutįsta įvairia-spalvės-kvapės-iksygrikinės materijos. Šlykštu, ne kitaip. Kad ir vienas primityviausių, žemiškiausių faktorių - valgymas. Rijimas. Kartais atrodo, kad dideli (negaliu sakyti 'stori žmonės', nes taip ale negražu) žmonės, tą savo taip aukštinamą ir hiperbolizuojamą (o, žiūrėkit, vėl besaikis išdidinimas) išpuoselėtą ir gražų vidų, tiesiog ėmė ir suvalgė. Taip. Kur tas jų vidus, juk taip rėkia - svarbu ne išorė, o vidus!. (ar tikrai?).
Gal tokie išsiplėtę individai neranda ryšio su ramuma, harmonija. Gal. Kas čia žino. O gal jie labai geros širdies. Gal. Žinote, kodėl visur gal? Paprasčiausiai negalima imti, sutraukti ir suklijuoti daugybės individų (realiai mes visi vienodi, tik vieni kitiems meluojame ir bandome išlaužti, kad esame visi skirtingi - kritinę akimirką, kai galvoje spengia tyla, o žvelgi pro raudono kraujo šydą, nugali pirmapradiškumas, žvėriškumas, išsigelbėjimo instinktai - mes vienodi, bet leiskite ir toliau sapalioti ir svajoti, kad mes esame skirtingi, kad galime kažko labai išskirtinio pasiekti, nors realiai nelabai būtų gerai, jeigu būtų atrasti vaistai sunkiausioms ligoms išgydyti, sumažinti mirtingumą - kas liktų iš mūsų Žemės, kuriai jaučiu žymiai didesnę meilę, nepaisant to kiek net nepastebėdama Jai pati kenkiu, negu tiems dvikojiams  vaikščiojantiems tuo pačiu grindiniu kaip ir aš, dėl sumažėjusio mirtingumo planetos resursai pasibaigtų, kiltų karai, būtų panaudojami įvairiausi masinio naikinimo ginklai, visi kovotų ir taip sunaikintų aplinkui juos supančią gyvybę) į vieną vienetą, kurio sudarymo sąlyga - išoriniai bruožai. Ne. O gal.



Melas. Jausmai. Žinot, ir kitos banalybės


Po gimtuoju stogu ir tuo nebejauku. Nebe namai. O buvo. Pora šiltų žvilgsnių, kurie, deja, po plius minus 12 metų nustojo žvelgti ta pačia kryptimi. Netvarka. Buitinė - tvarka. Egzistencinė - tuštybės netvarka. Ji neaprėmiama. Žinau tik dalį recepto, o gal ir visą, gal jau spėjau sužinoti visas sudėtines dalis ir padažus (pažadus).  Be ilgesio šiūpsnio nė iš vietos, dar pabarstykit sudužusias svajas ir nerealizuotas idėjas. Iš šaldymo kameros ištraukite nespėjusius suledėti prisiminimus. Juos pašildykite keletu sūrių lašų iš akių. Puikiausias prieskonis - nostalgija, bet jeigu to jums pasirodytų nepakankamai, tai smulkiais gabaliukais supjaustykite ir į bendrą katilą suberkite bemiegių ir vienišų naktų valandas. Dar geriau - tiesiog bemiegių, su kvėpuojančiu padaru šalimais. Bet vis vien vienatve atsiduos. Be jos nė iš vietos. Galima būtų tęsti, su vaizdiniais, užklumpančiais baisiausiomis akimirkomis, saldžiausią sudaužytą širdį suberti - mm, tikras delikatesas. Skanaus. Po kiek laiko viskas suvalgoma, žvelgi į šiltas ir meilės kupinas akis. Motiniškas švelnumas (jo nedaug, bet juk galima įsivaizduoti - literatūriškai - skambu, gražu, nuvalkiota), rūpestis kitomis gyvybėmis (tikriausiai tas rūpestis sietinas su instinktais ir kraujo ryšiais  o ką pastarieji duoda, kur emocijos, kur jausmai arba prisirišimas, tai tikrai ne kraujo nuopelnas). Ah, ilgesys užpuola netikėtai. Prisėlina kaip koks gripas ir kerta be gailesčio. Guli, rods karščiuoji, vaizdai liejasi, o gal tai tik ašarų sukurti vaizdiniai. Gal. Prisimeni tėvo akis, ilgesingą žvilgsnį. Dabar suprantu, jis bandė po juoko ir šypsenos kauke slėpti kažkokio nežinomo liūdesio iškankintą veidą. Kokio.. Nesužinosiu. Nenoriu žinoti. Fū, gailėjimasis savęs. Šlykšti ir patraukli priklausomybė - negi nemalonu yra susisukus gailėtis savęs. Gailiesi apgailėtinai ir tiek. Ir gerai.
Žinot, fizinis skausmas geriau negu emocinis. Tikrai taip, kitaip negalėčiau. Likau viena fronte. Visi šilti žvilgsniai nusisuko. Žvelgiu tuščiai į prieš akis statomą tragikomediją. Su 'romantikos' efektais persunktu fonu - garsais, vaizdiniais - viskas atrodo, čiki piki. Bet kur tau. Vyriausioji dukrytė kažkokia kitokia, jai čia niekas neįtinka. Ji tokia ir anokia, jos nuomonė nulio verta. Bet tai ką čia bekalbėti. Iš kur ta meilė. Kokia dar meilė tokiam amžiuj?! Kas tai yra? Saldūs žodžiai, trumposios žinutės su labai daug ką reiškiančiais 'pasiilgau tavęs :*'? Ne. Pati nežinau ar kada kam ką nors tokio jaučiau. Žinai, tiesiog simpatija. Ir tiek. Nors ką gali žinoti. Ir vis tikiesi.

(tik)si - taip

Pasidedu laikrodį prie pagalvės. Galva. Laikas. Kvėpuoju, o laikrodis vis tiksi ir tiksi... Didžiausiame triukšme - girdžiu. Kiekvieną sekundę jaučiu, viskas suskaičiuota, apžiūrėta. Ir neįsivaizduoji - ar ta melancholija ir tikslumas suteiks ramybę, ar iš nuobodulio kils įsiūčio priepuolis. Vidinį sąstingį judina rutinoje atsiradusi nežinomybė. Laikinumas. Gal tai ir kelia tą sąmyšį manyje. Norisi, kad viskas būtų užtikrinta, bet deja dėl laikinumo ir trapumo negali būti nė kalbos apie pastovumą. Pasyvi savižudybė.

ale apžvalga (rašytoja tai tikrai ne kokia)

'Hmm... O čia pasukti? Na bandau..'
Ir eilinį kartą sugebėjau nupėdinti ne ten kur reikia. Keliavau į Ketvirtąjį Karmos gimtadienį kartu su Monkey Tank ir Biplan. Viskas vyko Artistų Klube.
Vidinis kiemelis priminė kažkuo Vasaros Terasą. Vietos tikrai pakankamai, aplinka nėra pergrūsta. Nuėjau į kavinės vidų. Jauku. Prie baro paprašiau kokteilių meniu. Akį iškart patraukė mano bene mėgstamiausias White Russian gėrimas. Jeigu kalbant apie kainas, tai jos tikrai yra geros, neužkeltos. Padavėjos malonios. Pasiėmiau kokteilį ir iškeliavau į kiemelį. Visi staliukai buvo rezervuoti, tad pasigriebiau kėdę ir pradėjau chillinti taip sakant.

Deja, bet kokteilis greit pasibaigė. Kažkokių panelių paprašiau, kad pasaugotų mano vietą (buvau viena, todėl teko norom nenorom kontaktuoti su nepažįstamais žmonėmis). Prie baro nusipirkau alaus ir grįžau į savo vietą. Woohoo, koncertas prasidėjo! Pirmieji pasirodė Biplanai, Maksas labai gražiai pasveikino Karmą. Man patiko jo žodžiai (nepykit, cituoti aš tikrai nemoku, bet esmę atsimenu) - šios jaunosios grupės muzika jaučiasi, kad  yra tikra, neužteršta. Po Biplanų pasirodymo sukaupiau drąsą ir paprašiau Makso bendros nuotraukos. Su šypsena veide jis sutiko. :)

Atėjo Monkey Tank eilė. Prie pat scenos susirinkusią publiką jie tikrai šauniai išjudino. Ir gyvai jie tikrai labai labai nuostabiai pasirodė! Pliusas didžiulis, linkiu jiems nesustoti ir toliau kopti karjeros laiptais. 

Na ir galiausiai Karma. Malonus bendravimas su publika, įvairaus tempo dainos - leido tiek ramiai pasėdėti, tiek kėlė norą pajudėti. 

Viską sudėjus, sakyčiau tikrai labai neblogas, nuotaiką pagerinantis vakaras. Dėkui už koncertą!

Stagnacijai sakau 'Sudie'

Bene pusė metų praėjo nuo paskutinio įrašo. Nemažai laiko. Daug įvyko.

Turėjau darbą, bet mečiau. Šiaip ne taip mėnesį atkentėjau. Kokios pareigos? Kur? Padavėja, Nidoje. Kodėl išėjau? Fiziškai per sunkus darbas?  Ne. Morališkai per sunku. Darbdavė, barmenė (ta, su kuria teko būti toje pačioje pamainoje) - žmonės (darbdavė tai labiau terminatorius), kurių tikiuosi, kad daugiau nei karto gyvenime nesutiksiu. Tačiau, kaip žinome - pasaulis mažas. Padavėjos darbas fiziškai pakenčiamas dar. Tikrai nėra lengvas, nes bent jau ten kur dirbau, tai ant kojų nuo 7h ryto iki vidurnakčio (anksčiausiai). Tai taip plius minus 16 valandėlių darbo per parą. Buvo visokiausių nuotykių. Kartą buvo, kad paliko geri žmonės 101% arbatos nuo 99lt sumos. Likau apšalus. O dar tokią dieną, kai viskas atrodė slydo iš rankų ir krito. Kai žmonėms virtuvė nespėjo iškepti maisto ir jie išėjo kaip tik tą akimirką, kai jau galėjau paimti lėkštes su jų maistu. Išeinu su keturiom lėkštėm ir kaip durnelė likau. Darbdavė rėkė ant manęs, virtuvė irgi, tos vokiečių grupės gidė taip pat staugė ant manęs. Taip aš likau kalčiausia, nepaisant to, kad ne aš maistą gaminu, nieko pagreitint negalėjau. Visokiausių žmonių pasitaikė.
Širdis džiaugėsi, kai reikėjo eiti prie žmonių, kurie nesėdėdavo rūškanais veidais. Tuos, kurie linksmi ir matosi, kad ne pykčio ir pagiežos pilni, norėdavosi tiesiog paimti ir apkabinti, padėkoti, kad bent kelioms akimirkoms praskaidrina nelinksmą, o slegiančią, darbo aplinką. Kad suteikia bent kiek vilties.
Labai dėkinga likau artimiesiems, kurie mane palaikė, teikė stiprybės, kai jau maniau, kad visai palūšių. Nes važiuodavau tenais kaip į kokią katorgą. O dabar mane ten sugrąžinti galėtų tik surakintą, nes už jokius pinigus nebeaukočiau savo nervų.

Žinote stagnacijos būseną. Kai niekas nebejuda nei abscisių, nei ordinačių ašimis. Tokiu atveju reikia reikalą užraukti ir pasakyti 'Sudie'. Palengvėjo, kai užbaigiau nesivystančius santykius, kuriais tikrai nebuvau patenkinta (gaila, kad viskas taip, bet yra kaip yra..), dar labiau palengvėjo, kai mečiau nekenčiamą darbą. Nes kai pilnai nutrauki vienus įvykius, atsiveria naujos galimybės. Tikiuosi, kad taip bus ir šįkart.

Liko pusė vasarėlės. Spėjau įgaut stiprybės, įtraukti dar vieną darbo rūšį į juodąjį sąrašiuką. Laikas atrinko brangius ir svarbius žmones ir paliko juos šalia manęs. Myliu, bučiuoju. Pirštais čiuopiu debesis kol kojas bado rožės. Ate.

Vienatvėje save susikurk

Nedaug man norisi,

Tiktai patirti visą

Pavaizduotąjį būties trapumą.

Bet sunku nuspręsti man

Ar leisiu sau (taip pat ir kitiems),
Buvusiems, esamiems ir gal būsimiems 

Savo meilužiams patirti

Pilkosios agonijos saldumą.

Ar mazochistiškais, ir kas be ko,

Absoliučiai savanaudiškais veiksmais

Sutrypti tai, kas duodama tik kartą,

Tik vieną, ką prarandame taške - 

Viso ko baigtume.

Po žemėmis turėtum atgyt

Ji nekentė snaigių,

Ji joms pavydėjo

To laikinumo dovanoto.

Svajojo apie buvimą

Vėjo gūsiu, kuriam

Pabaiga pasibaigia dar net

Neprasidėjus.

Apie sapno negrįžtamumą

Žolėje išrašydavo dainas

Skirtas palaimai ir ramybei.

Tačiau neliesdavo to,

Kam jautė didžiausią trauką -

 Gėlėms, paukščiams, žmonėms.

Negalima, kartodavo mintyse,

Skaudinti prisilietimu ir žodžiu

Tų, ką tu vertybėmis laikai.

Naikinti nereikia, o ne!

Neplėšti, nerauti iš dirvos

Ir nestumti nuo liepto,

Nebent pašnabždės lietus tau.

Antro ketvirčio pradžią

 Tavo baigties taškas spėjo pasiekti.

Tad kodėl tu dar stovi galva virš žemių?

Pelenai tai tau ne maistas gi

Po sausros mes galime godžiai gerti lietaus lašus. Jauti - vanduo. Gal gerai? Mėgaujiesi oro gurkšniais virtuvėje. Įkvepi - oras kaip oras. Gal gerai? Žiūri - sninga. Gal...gerai? Bet juk dabar  rugpjūtis. Bet juk oras pripildytas propano ir butano dujų į kurias buvo užmiršta įmaišyti odoranto. O tu mėgsti uždegti smilkalus. Sienos lieka padengtos suodžiais, degėsiais, o orkaitėje - susvilusi ir rūkstanti višta su anglimi pavirtusiomis bulvėmis. Lietus išdegina tavo burną, stemplę, skrandį. Vidinis kraujavimas. Rūgštinis lietus. Pražioji burną. Gal snaigės atgaivins. Sukritusios ir prarytos jos sukietėja, virsta cementu. Tai vulkaniniai pelenai buvo. Nežinojai. Aš irgi nežinojau.

______________________________________________________________________________

Nemanau, kad parašydavau viską, kas būdavo mano galvoje, sukdavosi aplinkui ir neduodavo ramybės. Praeitų metų kovą gan nuoširdų įrašą paskelbiau. Jo tema iki šiol mane persekioja. Bet kažkaip prie besistengiančio šypsotis veido ta kita tematika netinka. Bet man taip pat netinka ir linksmai rašyti. Nekelsiu niekur nuorodos šio įrašo. Kas norės, tas pamatys. O gal vėliau pasidalinsiu. Net nežinau. Vėliau nuspręsiu. 

Galiu juoktis, jau ir žvilgsnį galiu pakeisti, kad neatrodytų liūdnas. Kaip sakoma - tobulėja gi žmogus. Tad neatsilieku ir bandau pasiekti tobulumą. Kuris, gal ir egzistuoja kažkur, bet ne šioje visuomenėje. Deja, bet tas džiaugsmas yra tokia lengva kaukė. Ją lengviau paaiškinti, iš kur ir kokios to priežastys. Juk bet ką galima pasakyti - kad saulė šiandien danguje vartaliojasi, kad išsimiegojai, kad kavą šiandien gėrei, kad į autobusą nepavėlavai. Skleisti aplinkui pozityvą ir pagalbą man yra žymiai lengviau ir geriau, negu skelbtis kaip blogai, suknistai ir mirštančiai blemba jaučiuosi. 

Ta džiaugsmo uždanga yra labai gerai. Niekas nesikabinėja, neklausinėja ar kažkas ne taip, nemato dar vieno rūškano veido lyg dangaus virš Lietuvos. Jeigu reikės, tai iki pat gyvenimo galo apsimesiu laiminga ir liūdesį bandysiu užrašyti. Bet tas liūdesys neišsitektų net per narciziškų veidrodžių galeriją. Kuomet lieku be visų kaukių, tai tikriausiai (aš jau net pati nemėgstu savęs be uždangos bent minimalios) esu labai pervargus, lūpų kampučiai negeba įveikti traukos jėgos ir yra nusvirę žemyn, akys apsiblausiusios, paraudusios. Ne. Fū. Kam tokios reikia jei net man pačiai net tokios nesinori. Niekam. O gal... Gal netyčia po ta kauke dar viena kaukė. Ne tokia liūdna, ne tokia pilna išėjimo minčių, ne tokio prislėgto liūdesiu veido. Neįsivaizduoju.
Bet tos pasitraukimo mintys niekad nebuvo manęs palikusios ir nuolat žengia gretimais. Nuolat.

_________________________________________________________________________________

Jeigu būčiau gražesnė, tai gal ir gyvenimas gražesnis būtų. Jeigu nebūčiau čia, tai gal man būtų gera pagaliau. Jeigu būčiau pasilikusi, tai gal nebėgtų ateities šešėliai į praeitį.Jeigu nebūčiau pagalvojus 'Jeigu...', tai gal ir 'Gal...' nebereikėtų.

Babūška v babūškie.

Pasiimi į rankas. Pavartai delnuose. Sujuda viduje detalės. Dvi išsprogusios akys žvelgia į tavo sielų gelmes. Nepaisai nei tvarkingo makiažo, nei gražiai suklostytų sijonų ir skarų. Griebi už galvos. Akys dar nesumirksėjo. Gal mirusios. Lūpos lengvai pravertos, godžiai ir tyliai geria orą. O gal ne? Gal nebekvėpuoja. Nutrauki galvą ir pajunti tą malonų medžio kvapą. Likusioje dalyje tupi maža susigūžusi moteriškė. Tos pačios negyvos akys, nebylios lūpos. Sielos nėra. Ir vėl čiumpi už galvos. Ir vėl naujas miręs žvilgsnis. Gal prieš tai jis buvo gyvas. Bet juk prieš tai buvusiai moteriai galvą nurovei. Lyg jūrų kiaulytę nuskandinai, nes galvojai, kad ji moka plaukti, vien todėl, jog ji J-Ū-R-Ų kiaulytė. Bet, kad kiaulytės skęsta, nors ir jūrų, tai nesusimąstei. Kvailė. Ramiai užmuši dar penketą moterų. Viskas. Pamatai mergaitę. Ji visiškai tuščia. Dekoracijomis smulkiausiomis ji dar negali pasigirti, bet jos nesunaikinsi, nes neturi dar ji nieko susikūrusi, išgyvenusi, jautusi.  O kiek daug negyvų veidų matei. Juos sunaikinai. O kam? Tam, kad liktum visiškai be nieko? Tau netiko tie sluoksniai istorijų, tos linijos išbrėžtų gyvenimų?
Matrioška. Babūška v babūškie. 

Jūros mintyse

Nėra taip gera, kaip kad buvo prieš savaitę.
Net lyginti nėra su kuo. Visai kitaip. Tiesiog kažkaip kai bendrauji su žmogumi, tai viliesi, kad ir tau bus skiriama dėmesio, tavimi domimasi. Nes jei būna atvirkščiai savo menkoj galvelėj darau tokias išvaizdas, kad žmogui nusibodau, įkyrėjau. Bet kodėl sakau - žmogus? Nes viso to katėms nepritaikysi. Žinokit ir įsidėkite į galvas - katės - karalienės, po šimts pypkių! Tu su jomis gali bendrauti kiek nori, rodyti dėmesį. Bet jos tiesiog suleis tau į delną nagus, parodys nasrus, iškels papūstą uodegą ir nuzvimbens šalin. To reikia tikėtis iš kačių. Čia iškyla dar toks vienas pastebėjimas - tikėjimasis tam tikro elgesio, lyg kokių normų ar kažko panašaus buvimo. Lyg etalonas įspraustas mums į galvas pagal mus pačius. Bet šiaip labai norėčiau, kad nebūčiau jam nusibodusi. Jis tikriausiai viso šito neskaito - nemėgsta ilgų tekstų. Mhm.

Paskutinius pinigus išleidau ant knygos, skanios arbatos kelių gurkšnių ir burnoj tiesiog tirpstančių sausainiukų. Nuskubėjau po pietų į Mickevičiaus biblioteką. Deja. Knygos tos jau nebebuvo. Mama, mama, atsiliepia. Ką daryti, sakau, galvoju, o ji tik klausia ar aš pinigų turiu. Sakau, kad turiu truputį, tai nusipirk tą knygą. VCUP'o Pegase mane pasitiko malonus vaikinukas, kurio iškart ir paklausiau ar yra pas juos ta ir ana knyga. Pasakė, kad turėtų būti. Laukiau, laukiau. Grįžta. Vakar paskutinę nupirko. Ačiū, mano neišsemiama sėkme! Greitomis apsisuku ir nuskubu į Europos Vagos knygyną. O va ten jau ir pasisekė. Du trečdalius pinigų išleidžiu ant knygos. Dar šiek tiek laiko liko iki susitikimo. Einu į kavinukę. Ten paskutinius šlamančius išleidžiu ir piniginė tapo lengva kaip niekad. Sėdžiu, laukiu, geriu labai skanią arbatą ir įsikniaubusi į naują pirkinį negaliu akių atplėšti nuo vieną kitą beėdančių žodžių. Paskui atėjo. Prisijuokėm. Mums linksma būna ir ne kitaip. Tai yra labai nuostabu. Apkalbėjom keistai išpūstas papuošalų ir kitokių dalykėlių kainas. Pabuvome kalakutais. Neklauskite kaip.

Grįžau namo su jūrose skęstančiomis kojomis. Man atrodo, kad ir Vilnius šiandien nuo pat ryt skendo savo ašarose (kurios nenoriu žinoti iš kur atrieda..), mano siela irgi. Todėl kažkaip gerai susikalbėjau su savo miestu. Malonu buvo. Gera diena.

Dabar guliu lovoje. Perskaičiau 66% knygos. Apsipatenkinus. Man patinka, kaip jis rašo. Jo stilius savitas. Dialogų - kol kas nerasta. Vaizdiniai sodrūs, kontrastingi. Jaučiamos emocijos. Nekokia iš manęs vertintoja. Neturiu susidariusi kriterijų. Tegaliu pasakyti - įtraukia, įdomu, patinka, savita, ryšku.

Pyk nepykęs

Kaip medžiui pasakyti,
Kad švelnių pumpurų,
Po sniego baltojo tirpsmo,
Nesprogdintų ir laikytų sau.
Kaip ir paukščiui užaugint sparnus,
Bet prisakyt griežčiausiai,
Kad suglaudęs juos laikytų
Ir vaikščiotų tiktais žeme.
Taip ir vaiką pagimdyti,
Užauginti asmenybę iš žmogaus,
Tačiau paliept gyventi ir sėdėti,
Siekti ir daryti tai, ko tau pačiam
Savo laiku nebuvo lemta.

Žmonės kitokie arba ne.
Spaudžia šypsnį dangui,
Spiria artimui į sielą,
O pirštais, purvais apdrėbtais,
Pro gerklę traukia gyvasties balsus
Ir bando sau į skrandą susimesti.
Bando. Tie pabėga. Tie surinka.
Išsiskirsto.