Namai

Be namų, neramu. Ne, stogas tai yra, neprapuolė, bet tas buvęs stabilus namų, šeimos jausmas dislokavosi į nuolat besikeičiantį, kvėpuojantį, plakančia širdimi asmenį. Bet nėra sąlygų kasdien būt namie. Tik prieš pirmą paskaitą, tarp paskaitų penkiolika minučių galiu jaustis kaip namie. Kartais ir po paskaitų. Atrodo, kad net autobusai geresniu stogu tapo. Važiuojant maloniau skaityt. "Stepių vilkas" greitai prabėgo, liko tik truputis. Labai rekomenduoju tokiems, panašiems į mane, nesusipratusiems savyje. Arba susipratusiems. Visais atvejais gerai ir verta labai. Bet ir mano rainės neliko. Išvežė. O atrodydavo, kad tik ji ir laukdavo manęs vienos. Po to širdis iš jūros pakilo po keleto parų. Susitaikiau. Bet protas užmigo. Jam jau pernelyg šalta čia darosi. Rašau, viena po vidurnakčio. Žinau, kad pabusiu ir nenorėsiu lipti laukan, nes nieks nelauks, tą dieną nebus namų. Nes antradienis. Nes, antromis dienom, namai neateina ir neapkabina, nepalaiko už rankos, nepasako, kad viskas bus gerai. Ne šiandien.

O tikslas?

Sveiki.

Scenarijus.

PIRMA SCENA.
INT. KAMBARYS - RYTAS
Į kambarį braunasi pirmieji saulės spinduliai. Skamba
.
.
.
Jau dvi valandos praėjo. Padaryta mažai. Scenarijus - lakoniško rašto darbas. Ne man tai.

Gelbėja dabar knygos. Tiesiog gelbėja. Skaitai, atsiduri kažkur kitur. Tarp kitų sienų, o kartais net ne sienų - kalnuose, pievose, jūrose - keliauja širdis. Deja, tenka padėt malonumus į šalį, grįžt į čia. Kur darbai, kur primesti darbai, tokie beprasmiai, tušti. Tuomet ir galva tuščia tampa, kai tenka spręsti neaiškias problemas, kur yra skaičiai, neįdomūs sakiniai, o gatvės smirda nuo automobilių bezdalų.

Geriu tą saulę rytinę, bet ir debesys gerai. Nuostabiau už dienas tik naktys. Tas kosmosas, tos žvaigždės, kurios bėga artyn, byra į akis.. Ir vis vien užvertęs galvą į dangų tu žiūri. Negali kitaip. Ten viskas atrodo.. ramiau. Arčiau tikrumo.

Kažkokie visi aplinkui rimti, prisigalvoję sau nereikalingų darbų, kad užsidirbtų nebūtinų pinigų. Skuba tikslingai į betikslius dalykus. Diena iš dienos. Kasdien tas pats. Patys save viskuo apsikrauna. Nežinia kodėl. Tampa pavargę, be šypsenos veiduose.

.

.

.

Jaučiuosi šiaip labai gerai. Tiesiog. Yra vienas didžiulis pliusas, kurį pastebėjau studijuojant. Darbo savaitė prabėga greitai. Keliesi pirmadienį ir žiūri, kad jau penktadienis. Deja, nuo mokyklos nelabai daugiau kas ir pasikeitė - tie patys beprasmiai namų darbai, kontroliniai ir ne visi dėstytojai į tave žiūri kaip į žmogų. Gaila. Bet šiaip tikiuosi, kad gal pagaliau nebeužpuls eilinė šaltojo periodo depresija.

.

.

.

Kintamieji. bool nuostaba = true;

Senos tetos, dideli dėdės. Senesnės moterys, didesni dėdės. Jie stebisi. O kodėl stebisi tai suprantu, gerai suprantu. Tačiau tai, kad jie stovi perkreiptais nuostabos veidais, mane pykdo. Nuvertina, visada. Save išsikelia. Kiti - false. Tuo pat metu, toks jų požiūris aiškiausiai parodo, kad jie nieko nežino apie mane. Net elementariausių dalykų. Jie turi pasakų pilis pasistatytas galvose. Ir tiki pasakomis. Ir tegul sau tiki, mums ne pakeliui.
Taip, aš ir pati dėl to kalta. Kada gi buvau pasigyrusi, kad ką nors moku. Niekad (na, bent jau ne mokslo srityje). Aš esu žmogus, kuris labiausiai save menkindavo. Galbūt viduje ir tikiu savimi, bet garsiai negaliu to pasakyti. Taip yra todėl, kad žinau, jog iš manęs bus daugiau tikimąsi. Nenoriu, kad iš manęs būtų tikimąsi. Kad manytų, jog gali pasikliauti ar dėti į mane kažkokias viltis. Pati to negaliu padaryti. Nes kas gi bus, jeigu aš 'susimausiu', neperšoksiu per man iškeltą (o svarbiausia IŠSIKELTĄ) kartelę, o tik prašliaušiu rydama žemes po ja.
Jie nustebo.  Bet man nusišvilpti. Ne man - nuolatinis vaidinimas, noras būti pastebėtai. Tegul kiti ir stato teatro sceną vietoj nuoširdumo. Dėkui už dėmesį.


P.S. Ir taip, įstojau, ir kokio velnio stebėtis tuo? Ta prasme - aš buvau taip labai nurašyta 'artimiausių' žmonių?..Malonu ir tiek, ką čia ir bepridursi.




______

Ne ne, dar ne viskas... Šiaip keletas pastebėjimų, minčių, kuriomis norėjau pasidalinti..

- Pirmadieniais, tris valandas sėdėti matematikos paskaitose - tai ne man. Absoliučiai ne man. Ypač tuomet, kai sužinau, kad nepasiekiau reikalingo balo iš mažo ir, kaip man pasirodė, lengvo kontrolinio darbo. Dabar teks vaikščiot papildomai. Bala žino kada. Tai sugadino visą dieną nuo pat ryto.
- Pasiilgau mokyklos maisto. Labai.
- Pagaliau turiu  Studento pažymėjimą, bet dar neteko panaudot. Ir labai gerai. Nuotrauka baisi, žinot kaip ten būna.
- Pradėjo erzinti dideli žmonės. Ne aukšti, bet į plotį dideli. Kai užima viešajame transporte kokias tris tavo erdves. Nekalbu apie rankinukus, tašiukus ir kitus šūdukus. Atrodo, kad kuo didesnis žmogus, tuo didesnį maišą turi tampytis kartu. Labai šlykštu pasidaro, kai jie apsirengia aptemptus drabužius ir tu matai, kaip ten visi sluoksniai dreba, lenda per visas įmanomas vietas lauk, į viešumą. Atsiprašau. Nors ne. Kodėl taip toleruotinas yra nutukimas ir priimamas kaip normalus dalykas?! Beperstojįs kišimas visko į save, nežiūrėjimas ką dedame į savo skrandžius. Galiausiai tai atsiliepia sveikatai. O kas tada būna? Į ligoninę reikia. Tada, yra naudojami pinigai iš bendro bloko. Iš ten, kur mokesčius moka ir save prisižiūrintys. Man šitai yra visiškai netoleruotinas dalykas. Nes tai yra dalykas, kurį buvo galima sukontroliuoti.. bet neeeee, ta bandelė, su lašinukais buvo pernelyg skani, tas tortas toks saldus, kad net pirštus nusilaižei. O kaip be kokių didelių, bent jau 5vnt dienos pietų per dieną? ... Ta prasme yra blogai, kai jau nebematai savo kojų pirštų per pilvą. Gal bent tris porcijas dienos pietų verčiau iškeist į bent minimalią mankštą, naktinius užkandžius ir begalę greito maisto į šviežias sultis ir salotas? Kodėl ne taip? Tą patį galima sakyti apie rūkorius, anoreksikus, alkoholikus ir t.t. Bet kaip galima tiek persivalgyti, kad viskas jigglina, pirštai ant rankos dėl stambumo vos sutelpa. Ok, jeigu tai yra įgimta, visko būna. Bet žinot, yra gera mintis.  -Didelio žmogaus turi būti daug.. - Ane? - Na taip, juk svarbiau vidus, negu išorė.. - Man atrodo, kad tie dideli žmonės savo vidų suvalgė. No offense, but i get pretty scared when i see a fat person. I tolerate them, but everything has it's limit.

dem, stahp it. pls.

Ne ten nuėjau. Pasiklydau. Eilinį kartą. 

Blogai pasirinkau. Tai suprantu ir dėl to nei kiek nepasidaro lengviau. Kaip tik atvirkščiai. 

Dar ketveri. Kaip nors. Ir vėl taip pat tikiuosi, kad kažkas pasikeis. Kad.. pati kalta. Oi kaip nekenčiu savęs.

Ne. Ne man tai. Tiesiog. Gal mesiu viską. Bandysiu kitąmet. Kitur. O gal dar palauksiu. Kaip visada. Visada laukiu. Krūtinę diegia. Visą dieną. Ištisai. Skauda. 

Aš ne ten. Ne.

Einu pasportuot. Padeda. Tikrai. 

seniai

Seniai rašiau. Nebuvo noro, o gal nemačiau prasmės. Nepasakyčiau, kad ir dabar matau. Mhmm.

Banalumas palaužė ir leidžiu pasakyt - galėtų ta vasara, atostogos ir dalinis nerūpestingumas nedingt. Tegul lieka. Nėra jokio virpuliuko širdy pagalvojus apie naują artėjantį etapą, kuris truks 4 metus. Kelio kryptis nesikeičia - dar keturi (ar ketveri? taip ir nesuprantu kuris kada) metai. Iškenčiau tada, iškęsiu ir dabar - ne karo metai, nors ir atrodo, kad ramiai, bet tuo pat metu ir grėsmingai sėlina kolorado vabaliukai iš rytų. Atslinks kaip nemiga. Netikėta. Ilgam. Ir sėdės, ir juoksis išvargus nakty. Mane irgi kankina nemiga. Savaitę. Gal trumpiau. Kas ten jau supaisys. Žinai, kai mintys zvimbia viena po kitos... Cha. Gerai būtų, kad po, bet ne.. Lipa viena kitai per galvas, sprandus laužo. Kojas, rankas išsukioja viena kitai ir guli jos ten ant akių, po vokais. Blakstienas kutena. Nebejuda. Bet inkščia. Kaip tas šuo. Pačios nepajudės. Nesugebės viena kitos sutvarstyt. Tik aš pati turiu atsikelt, svyrančiomis žemyn galūnėmis, turiu.. turiu tas mintis, kančias sutvarstyt arba suleist raminamųjų, kad nekandžiotų, netampytų už nervų. Taip. Ir žmonės keičiasi. Arba aš keičiuosi. Gal mes visi keičiamės. O gal tik aš keičiuosi ir manau, kad kiti keičiasi. Meh. Keista yra - tuščiažodžiauti garsiai negaliu pakęst - geriau pasimėgausiu tyla, negu niekus taukšiu. Bet čia. Kažkas ne taip.


Jaučiu artėjant kančią. (:

Presto gimė, Largo pavirto

    Žmogaus bergždumas ir silpnumas - pats nesuprantamiausias, bet ir geriausiai suvoktas dalykas. 

   Kuomet yra sakoma - turi gyventi, tuo mėgautis. Nevalia galvoti kitaip. O taip. Tačiau niekas atitinkamu metu nepaklausė - ar nori gimti. Jei atsakymas neigiamas - gal negimsti. Tačiau tuomet tai reiškia, kad kažkas vis dėl to užduoda tą esminį klausimą. Bet jei noras nėra patenkinamas, o gal ir pats klausimas nėra užduodamas - ką daryti tam, kuris apskritai nenorėjo atsirasti. 

   Gyvenimo žaismas. Varinėjamas kraujas mintimi - gal rytoj bus geriau? Ir lauki. Laukiamajame. Vartai žurnalus, apie praeitį, su matematinėmis formulėmis, kultūrinius įvaizdžius bandai sukurpti versdamas geltonąją spaudą. Nusibosta. Žiovulys..
   Siauro koridoriaus gale, į vakarų pusę, yra durys. Geltoni dažai, dar prieš dešimtmetį ryškiai ir gražiai spindėję jaukia namų šiluma, dabar buvo suskeldėję, vietomis visai nutrupėję. Per krištolinį lempos gaubtą ant pelijančių žalsvų sienų, krenta šalta žydra šviesa.
   "48621-as numeris, prašome ateiti." - be gailesčio nutraukia tylą čaižus sekretorės balsas iš už durų. Šalimais sėdėjusi tetulė pakilo ir neramiu žingsniu nuskubėjo link durų. Prapuolė už jų. Ir vėl. Spengianti tyla. Pakibusios dulkės ore, jų nedrumsčia niekas. Nedrįsta.
   Hmm.. O koks mano numeris? Kas juos dalina? Gal.. Gal man ir nereikia numerio. Juk, juk turiu veidą, o ir balso tembras kitoks.. Juk esu - unikalus žmogus. Kaip ir visi mes - unikalūs žmonės. Dainuojam nesuderintu unisonu. Nusidainuojam naktimis, rytais akis sulipusias plėšiam - gal praplėšim taip, kad jos nebesulips niekad niekad.  Masinis unikalumas. Kultūrinis unikalumas, socialinis unikalumas, mąstymo ir rūbų unikalumas. Vienodas unikalumas. Unikalios, naujos pramogos - bejėgio žmogaus virsmas klykiančia lėle. Pramogauja gyvenimu persipildę žmonės. Unikaliai vienoda pramoga.
   Žurnalai tapo nebeįdomūs. Atbunki ir monotoniškai barbeni į kelį pirštus. Bandai sukurti melodiją. Ritmas vis greitėja. Pasiekęs Presto, atsimeni  kažkokią lakonišką vaizdų seką iš vaikystės ir pirštai vos šoka Largo tempu. Lauki. Laukiamajame. Galvoji. Tyloje.

   Kad jau vieną kartą buvo liepta gyventi - egzistuoti (ir vis dar liepiama), tai būtų šaunu, kad bent jau nevilktų odos išvirkščiai, raumenų neverstų laukan, o pinigingų kirvarpų suvarpytų ir iš kaulų likusių dulkių nebarstytų ant akių. 

Kaulai pelkėse

Jos plaukus puoš rasa,

Su saule vandenys prapuls.

Tėkmė į lūpas įsigers,

Miškai liepsnos lietum.



Kaulai apsiklojo samanom,

Paukščio sparnas mirė,

Danguje. Šaknys jį užklojo,

Kraujai sakais pavirto.


Šakose jie verpia plaukus

Savo kojom aštuoniom;

Laumės pienu suteptas rankas

Pelkėn panardina amžinam.

Žvaigždės

Myliu dangų. Žvaigždes. Ten slypi pasakos tikroji tėkmė, kuri atplėšia mus nuo pavargusių atvaizdų, išsekusių kūnų ir atžagarių sielų. Pasakos, iliuzijos yra ten, kur mes neprisiliečiam. Gyvuoja tol, kol mes negyvi. Tai yra paslaptis. Jos nevalia atskleisti. Nebent tik sau pačiam. Sau. Kažkuriam sau, jie juk visi mumyse yra skirtingi. Vieni kovoja, kiti - apatiškai žvelgia į nugraužtus nagus, plyštančius batų padus. Kelią nemenką vis dėl to nuėjai. Ir nepriėjai nieko. Tik atsidūrei dar didesnėje tuštumoje, nežinioje. O norėjau apie žvaigždes pasaką rašyt. 

Pati esu bejėgė. Tikriausiai. Bent jau po šiai dienai esu tuo įsitikinus. Vyrauja savigriovos procesas.
Ramybės būsena kitiems atrodo kaip didžiausias liūdesys. 

Deja.

Tačiau aš kai kam esu labai dėkinga. Man leido patikėti savimi. Ir kaip galima pakęst tokią kiaulę kaip aš. Nesuvokiu. 

Tik aš nerimauju. Nemanau, kad galiu atitinkamai duoti atgal tiek šilumos ir gėrio, kiek man yra suteikiama.
Galiausiai. Bijau. Bijau prisirišti; per vėlu. 

Negalėčiau pykti. Manęs nebebūtų; išgelbėjo kritinę akimirką. Nuolat dėkinga. Ačiū.

Užmigti žvelgiant į žvaigždes,Pabusti po metų arba nebe.

Nuoga tuštybė

Mes visi sugadinti,
O aš gal labiausiai.


Ir klausiu - kaip elgtis?
Nerūpi man bausmės.
Kai baimės nelieka,
Autoritetų - nėra,
Kur žengt žingsnį;
Tuštybė čia pat.


Pakilsi nuo žemės,
Plunksnos išbiro;
Tu jūrą sau iškasei;
Kraujais aptaškei
Nueitą kelią lig šiol.


Suvilgei žemę lietumi,
Žaibus paleidęs iš dausų,
Perkūno galią pasivogęs,
Išjudinai apatiją;
Nuogybė džaivą šoka.

Koks keistas dalykas,

Kad mes viską jau galim,

'Meta' nebėra, fizika mūsų,

Nes tai ką matai, iš tikrųjų  yra.

Blevyzgojimai.

Gerai. Buvau pradėjusi rašyti "Nesuprantu, kodėl nė velnio į čia neberašau". Ištryniau. Atrodo, kad supratau. Anksčiau galvojau, kad mano nuomonė kokia nors tema, parašyti apmąstymai ar tiesiog įvairūs blevyzgojimai gali būti įdomus. Bet taip nėra. Tai ir yra priežastis, kodėl taip retai parašau į čia. Nesakau, kad tai ką dabar toliau rašysiu, turėtų būti kam nors ypatingai įdomu. So feel free to leave. 

Žinot, man visai neaišku ką daryti po egzaminų. Jau netgi laukiu nesulaukiu jų, kad tik greičiau visa šita dvylikametė nesamonė ir prokrastinacija pasibaigtų. Nesijaučiu, kad būčiau kažką išmokus. Ne akademiškai, bet gyvenimiškai. Jei ir įgavau kur patirties arba dabar turimos išmonės (kurios tikiuosi, kad bent kažkiek turiu), tai tik už mokyklos sienų. Mokykloj nesimokiau. Ir nesimokau. Kai tik bandydavau, tai baigdavosi blogai. Nesigaudavo išmokti, kad ir kiek besistengčiau. Nes nuolat būdavo taip: sužinau naują informaciją > ją liepia išmokti > man iškyla klausimas "Kodėl taip yra ir kur tai galima pritaikyti apart kažkokioje siauroje specifinėje srityje?" > Paklausiu > Atsakymą gaunu "Nes tiesiog taip yra (galvokis tu kaip nori/ koks tau skirtumas) ir ne, praktiškai niekur kitur" > Gerai... Taip ir baigiasi mano geros intencijos po tokių atsakymų. Nes esmė tame, kad aš bent jau viską ką sugebėjau išmokt, tai buvo todėl, kad suvokiau mechanizmą + buvo tinkamai išaiškinta. O eilinis pasakymas, kad tu tiesiog tai įsidėk į galvą be jokio suvokimo, man yra niekinės vertės. Nesiseka man mokykloje. Už jos sienų irgi ne ką geriau. Ypač kai tai pereina į namų sferą, kai lieku su savo tyla, baimėmis dėl ateities ir prokrastinacija.

Egzaminai. Stojamieji. Studijos. Laukiu tik egzaminų. Kad užrišti visą kriukį. Nes po jų, reikės bandyti įstoti į kažkur dėl kažko, kad gauti kažkokį lapuką, susirasti kažkokį darbą, mokėti kažkokio dydžio paskolą už kažkokias studijas, bandyti susikurti kažkokį gyvenimą, priimtiną. Tokie turėtų būti mano ateinantys maždaug  4 ar 5 metai. Neįsivaizduoju kur stosiu. Mano buvę pasirinkimų apmąstymų rezultatai (susikaupę per maždaug 2-3 metus):  apskaita, filosofija, psichologija, filologija, politikos mokslai, fotografija, architektūra, žurnalistika. Visus variantus išbraukiau. Psichologijai ir apskaitai svarbiausias yra matematikos balas. Matematikos vos teigiamą ištempiau (gavau 4 ir tas jau kėlė vidurkį...) Tiesiog atkrenta. Fotografija irgi ne. Reikia stojamojo egzamino, pasiskaičiau reikalavimus to egzamino. Tiesiog ne. Nenoriu aiškinti savo nuotraukų, paprasčiausiai todėl, kad jos yra apie nieką, apie grožį, o ne apie kažkokias socialines problemas ar kažką panašaus. Ir nenoriu išsigalvoti ir meluoti. Filosofiją išbraukiau, nes man mama uždraudė filosofuot apie gyvenimą, nes kaskart tai pasibaigia nekokiom mintim. Architektūra, nes reikia stojamojo egzamino, reikia mokėti piešti pastatus iš fasado ir pnš. Taigi irgi atkrenta. Žurnalistika ne, nes reik informacinių technologijų balo, o šio dalyko aš neturiu išvis pasiėmus. Taigi lieku su filologija ir politikos mokslais. Tiesą sakanat pastarąjį variantą sugalvojau tik šiandien. Bet neturiu didžiulio entuziazmo ar ypatingo noro. Tai įdomu, bet ne tiek, kad galėčiau tai studijuoti. Filologija.. Tiesiog ne. Ne man. Ir apima neviltis. Galų gale nemanau, kad man pavyks gerais balais išlaikyti egzaminus. To pasekoje nemanau, kad man apskritai pavyks kažkur įstoti. Nors visi (išskyrus mokytojus, kurie mus vadina paskutiniais nevykėliais - taip galvoja, kad mum žadina norą mokytis, kai išties viskas vyksta atvirkščiai) man kartoja, kad tikrai įstosiu, nes anksčiau visi su dar prastesnėm galvom už mano įstodavo. Kad ir į mokamą vietą, bet įstodavo. Bet kuo mano galva geresnė už kai kurių kitų galvas. Niekuo.

Ir toliau einu į mokyklą vien tam, kad nepraleisčiau pamokų, mama nepyktų ir nieks nepistų proto. Nepistų čia labiausiai tinka. Darau namų darbus tik tam, kad mokytojos nesibartų. Bet pati prieš save kaskart apsimetu, kad darau tam, kad išmokčiau, tačiau išties apgaudinėju save tik tam, kad išsigąsčiau ir baimės vedama atlikčiau tai ką reikia padaryti. Buvo laikas, kai mokiausi dėl savęs. Tai buvo seniai. Dabar nieko dėl savęs, viskas dėl kitų.

Realiai sau pasižadėjau pradėti naują blogą apie fotografiją. Apie tai, kaip nuotraukos gali paveikti žmones, apie tai, kaip daug ką įvairios valdžios ypač praeitam amžiuje stengėsi nuslėpti nuo visuomenės. Planuoju viską rašyti lietuviškai, tiksliau visą iki šiol rastą informaciją anglų kalba perrašyti į lietuvių kalbą. Tiesiog kai reikėjo etikos pamokai rasti kažką įtraukiančio, tai pirmiausiai ieškojau lietuvių kalba, bet nieko gero neradau. Ir radau tikrai daug ir įdomiai prirašyta anglų kalba. Tad belieka prisiversti ir bent pradėti nuo kokio vieno straipsnio. Vis kažkas.

Noriu piešti. Bandau piešti. Nemoku piešti. Nieko doro nenuveikiu. Fotografuoti irgi neprisiverčiu, nebematau nieko, ką galėčiau įamžinti. Užknisa. 

Ai, by the why, meilė blėsta. Maniau nuolat persekios mane. 

Tuščia. Natūralumas tempe Prestissimo!.

Labai tuščia. Taip norisi ką nors parašyti, bet tiesiog nėra ką. Galėčiau perrašyti tekstą apie natūralumą, kurį parašiau matematikos kontrolinio darbo metu (iš to darbo gavau eilinį dvejetą). Hm. Gal tą ir padarysiu. 



Pasigendu natūralumo, tikrumo žmonėse. Baisiausia, kad žmogus net pats sau savyje negali būti tikras, atviras, nuoširdus. Yra nuolat primetamos įvairios nuomonės iš aplinkos. Jos visos susimaišo. Tada pradedama galvoti kaip turi elgtis, kad tai būtų adekvatu, kad visiems viskas įtiktų. Tačiau taip juk niekada nebus. Kuo greičiau tai bus suvokta, kad nereikia būti panašiems vieniems į kitus - mąstymu, elgesiu, išvaizda - tuo bus tik geriau. Vienodumas stabdo progresą, dingsta kitoniškumas, idėjų ir sprendimų įvairovė sumenksta. Tam tikra prasme progresas vyktų net jei ir visi būtų vienodi (aišku reikia stebėti, kad tai netaptu regresu). Tačiau tik į vieną pusę. Todėl reikia skirtingumo, ginčo, kad būtų geriau atsirinkta kas viename ar kitame atskaitos taške yra geriau, priimtiniau, kad vieni ar kiti sprendimai neatvestų į aklavietę.


Tačiau kitą vertus, jei žmogus bando spėti kartu su nenumaldomai spartėjančiu tempu, jame esantis natūralumas pereina į dviveidiškumą, nes taip paprasčiausiai yra patogiau.  Tai yra tam tikras prisitaikymas prie kintančios aplinkos ir sąlygų. Tai gimdo nepasitikėjimą. Tai sukuria masinį dirbtinumą. Iš sukurto klaidingo įspūdžio  - statistikos sudarinėtojų renkami duomenys, apklausos, bus masiškai subejktyvūs dalykai - negalime gauti jokios naudos - nei visuomeninės, nei asmeninės - tai bus klaidinga nauda, kuri atves prie neigiamų pasekmių. Kiekvienam reikėtų susirasti savo nišą, erdvę, kur būdami savimi jaustumėmės saugiai. Kur nereikėtų nuolatos vaidinti ir dėtis kaukių. Kartais reikėtų išlikti ir laikytis savo nuomonės, žengti pirmyn, nors tą pačią akimirką ir neatsirastų garsaus pritarimo. Bet žinoki, kažkas irgi bijo pasireikšti, išsakyti savo mintis.


Bet tu nebijok. Žinoki, kad po to kažkas prieis, draugiškai  kumštels ir pasakys: aš su tavim.


Prašau, būkit savimi, žmonės. Prašau savęs, išlikti.


Kai kurias vietas dabar pakeičiau: radau loginių klaidų ir kai kur bandžiau truputį išplėsti, kad aiškiau būtų bent kiek. 

Protas sumišo

...apie Tave aš niekam nesakysiu. Tau taip pat. Bet Tu vienintelis, kuriam aš atiduodu visą širdį ligi mirties. Tu gali ir nežinoti. Tau nereikia. Gal Tava siela jau užimta kitomis akimis, kitu žvilgsniu. Gal Tu prie savo krūtinės jauti kito kūno ritmingą pulsą. Gyvybę. Atiduočiau viską. Bet jau atidaviau - Tau - viską. Savo esybę, savo buvimą, savo sielą. Man jau niekas nepriklauso. Liko jausmas. Begalinis ir neaprėpiamas, nepažabojamas. Būsi mano mūza. Būsi mūza - to nežinodamas, nepažindamas kūrėjo. Širdis ir mintys debete tupi. Uždusinti nepavyko. Nustojau stengtis, nebeliko jėgų. Paliksiu, nežinai, nežinosi.

Aš išmečiau save iš rato, pati pasilaidojau. Žaisti nenoriu, nieko nenoriu. Aš tik surūdijęs sraigtas struktūroje, kuri jau per gerklę lenda. Šūdas. Taip. Nepabėgčiau. Galiu tik išnykti, Tu vis vien nepastebėsi. Tačiau man trūks to žvilgsnio, kuris (galbūt) kažkam kitam priklauso. Noriu išgirsti tuos širdies tvinksnius, kuriuos kasnakt girdi Tavoji mūza. O, kad ja būčiau aš.

Žudai. Žudysi.

(eko)sistema

Visuomenėje labiausiai konkuruoja tie žmonės, kurių pasirinkimų ir vertybių skalė yra labai maža. Kol į nuolat besisukantį (eko)sistemos ratą niekas neįsuks naujų vertybių, tol tobulėjimas nebus įmanomas.
Būti pradininku yra optimalu. Tačiau jei tas žmogus, kaip asmenybė, nebus stiprus, tai jis bus pats sutryptas savo idėjos ir jos šalininkų. Tas, kuris bandys tik įsiurbti kitų mintis į savo mąstymo mechanizmą ir negeneruos nieko naujo, jis gaus tik minimumą galimos išgauti energijos. Mažiausias asmens potencialas.

Pirminis energijos šaltinis yra Saulė.

___

p.s. tai parašiau per biologijos pamoką, kai išgirdau ekosistemos pagrindus ir tuomet tiesiog pripuolė mintys, kurios nepaliko ramybėje.
Aušrinė.

Elementariai mandagi

Žinot, negalėčiau skųstis, nors ir pastarąją savaitę man rodos nebuvo nakties, kad būčiau normaliai išmiegojus ir pailėjus. Tai darbai, atsiskaitymai.

Tikriausiai dabartinė veikla yra bene pirmoji, kuri man patinka šioje mokykloje. Būnant iki 22val. spėji pajausti skleidžiamą savotišką šarmą, tada ateina suvokimas, kad ten šimtakeriopai geriau, negu būti namie.

Ir su liūdnu juoku reikia atsakyti į klausimą - o kas tau iš to? Ar tau bus koks atlyginimas už tai?
O tas liūdesys kyla iš paties klausimo siauražiūros, priežiūros vien savo vienkiemio.. Ramiai atsakau į pateiktus klausimus - Tai - garbės reikalas. 

Jeigu nesiskundžiu dėl aiškaus miego trūkumo, tai vis vien turiu dėl ko nors išreikšti nepasitenkinimą. O gal apsieisiu... Kam čia skleisti savo purkštavimus, geriau pozityvo užmest.

Buvau Jurašo ,,Baltos drobulės" pastatyme. Tokio renginio tinkamam įvertinimui, kritiškam aš dar nesu atitinkamai pasiruošusi. Tačiau pasakysiu, kad labai patiko. Galbūt labiausiai išryškėjo man Antano Garšvos ir jo motinos paveikslai. Ir žinot, geriau nebandyti iškoti panašumų tarp kūrybos ir realybės. Tai būtų kone metafizinio ir fizinio pasaulio sumaišymas.

Dar labai geras asmuo, paskolino savo juostinį fotoaparatą. Gal galiausiai pagausiu (jeigu tik išeis) kokių nors įdomesnių, gyvesnių - alsuojančių išgyvenimais, nuotraukų. Deja dar nepradėjau viso fotografavimo proceso - neištaikiau akimrkos nukulniuot ir nusipirkti juostelę fotoaparatui. Ryt bandau planuoti, kad jau pagaliau viskas vyktų truputėlį ramiau.

Realiai dar galėčiau rašyti, bet šiąnakt pirma naktis, kai turiu šansą ilgiau pamiegoti - tad tai ir ketinu padaryti - Laimės, draugai.

Pagaliau - gyvenime!

Šaltyn, šaltyn...

Ar jau pasiekei tą kritišką cinišikumo tašką? Ar vis dar nesugebi žvelgti toliau svo egzistencijos išblizgintų batų?

Koks aš silpnas žmogus. Ne. Negaliu vadinti savęs žmogumi. O tuo labiau asmenybe. Negaliu priversti kentėti savo fiziškojo prado vardan žinių, tariamos ir įsvaizduojamos ateities.

Jūros bangomis slenku it Slunkius. O Škėmos Stenlio tragizmas užgrobia smegenų žievės linkius. Tada terorizuoja. Rankos dreba. Galėtų nukrist. Kurgi tas sapnuose ne kartą regėtas mėlynas gyvenimas, apjuostas trijų metrų balta virve?!.

Ruduo.. ruduo... Krenta lapai mėlyni ir prapuola laikinumo miškuose.

makabriškumo apraiškos

Galbūt pirmiausia norėčiau prisipažinti, kad rašau vedama nuobodulio ir liūdesio... Ir kiekvienam įrašui pavadinimą sugalvoju tik po to kai jau parašau viską (beveik viską tiesą sakant) ką norėjau paviešinti.


Pirmadienis. Diena, kai švytėjau optimizmu, veido nepaliko šypsena. Buvo nuostabi diena. Tai neišpasakytai laimei tikriausiai net nebuvo kokio nors pagrindo. O ėjau mokyklos koridoriumi ir dainavau, ir mano širdis dainavo. Visas gyvenimas atrodė nuostabus.

Antradienis. Diena, kai troškau mirties patalo. Kuo aukščiau kilsi, tuo skaudžiau krisi. Argi ne taip sako liaudis? Tai va. Kritau. Tiksliau - pakirto liga mane. Kritau pakirsta ir atkritau. Dar bandžiau gyventi vakarykštės dienos laimės trupiniais. Grįžtant vos autobuse ant kojų nusilaikiau - galvojau, kad tuoj nukrisiu jei staigiau užstabdys. Galiausiai sutikau vieną draugą autobuse (jis tikriausiai net neskaito - aplamai, kas skaito? Šiaip įdomu) ir iš jo sužinojau, kad tiesiog atrodau lyg būtų bloga diena. Grįžau namo ir daugiau nieko neprisimenu. Gal miegot nuėjau.

Trečiadienis. Kažkokia labai miglota diena. Tikriausiai visą ją pramiegojau. Taip.

Ketvirtadienis. Pragrojau kone visą dieną pianinu. Vakare nukėblinau iki daktarės. Ir net nenustebau kai ji man išrašė (eilinį kartą, jau gal 5-6 kartą šiemet) antibiotikų. Smagu galvoju. Mama man jau uždraudė stipresnius vaistus gerti negu kokį coldrex`ą ar gripex`ą. Kalbant apie mano mamą, tai jai atėjo geniali mintis. Po vieno iš eilinių mano pasipiktinimų Lietuvos žiniasklaidos siauru situacijos matymu, mamukas rimtai pasiūlė man bandyti prasimušti į žurnalistiką. Mat suprantate, aš visada siekiu tiesos. Retas atvejis, kad galėčiau meluoti. Nebent žinočiau, kad pasakyta tiesa įskaudintų man brangų žmogų. Tik tokiais atvejais stengiuosi pasakyti tik dalį tiesos. Anot mamos, kelčiau į paviršių įvairias spragas, kompromituočiau visuomenę ir jos sustabarėjusias pažiūras, diskredituočiau savanaudžius sėdinčius valdžioje. Gal ir neblogai būtų. Tačiau žurnalistika mano norų įsivaizduojame sąraše užima vieną iš paskutinių vietų. Bet galėčiau jei reikėtų. Po šiai dienai kone visi mamos patarimai buvo naudingi. Tad kas čia žino, bet ši idėja mane truputį užkabino.

Penktadienis. Diena, kai vėl pasijaučiau blogiau. Apetitas visiškai pradingo. Jaučiau kaip po truputį palūžta mano vidinė stiprybė. Ir iškilo klausimas - ar man jau nuo buvimo namie taip bloga ar pati liga tik giliau įsisėda į mane. Palūžau.

Šeštadienis. Diena, kai depresija įšliuožė į mano lovą. Plaučius skauda. Pasakiau mamai. Ji pažiūrėjo. Sako - gal bronchitas. Bet kam čia rūpi. Man jau nebe. Aš tik noriu išeit. Pasižmonėt į miestą. Deja. Kol kas vis dar šeštadienis.

Reikia pavadinimą sugalvoti.  

ačiū

Ir leiski man gėrėtis iš tolo. Prašau, užteks ir tiek.

Žinai, tuštuma dažnai atslenka, pabeldžia į langą. O kas man belieka daryti, juk komunikuoti tai reikia. Tuščiai bendrauju. Tuščiai gyvenu. Nejaugi nugyvensiu - tyliai, nykiai, ne praeities nesukūrus ateities dėka dabarties. Ne.

Tuksi. Tyliai. 

Ba...

Girdi?

Ką?

Tylą. 

Ne.

Tik tik tik...

Taip! Tylą...

Pakvietei?

Pati atėjo. 

Bet...

Prisijaukinau, nekviečiau.

Kada?..(spėjai)..?

Išėjai, talžė pakelėj medžius,

Audra, be gailesčio.

Pasakiau - UŽTEKS!

tek tek... užteko.

Rasa padengė veido pakalnes,

Kaip jūroj jaučiausi, sūru. 

Į marias paleidau žuvų pilnus šlapius tinklus..

Traukt.. ištraukiau - tuščias tinklas, sausas.

Ir nieko neliko aplinkui.

Nieko nė ten, nė šen, nė galvoj.

Tada, naktis po nakties, 

Rytai visi, tiršto rūko kompanijoje.

Vieniši.

Tada?

Taip.

Tyliai tylos klausiausi.

Klausausi. 

su skliaustais (visiškai ne) gerai

Ašimis tai nejuda. Niekur.


Kažkokį erzelį mano viduje kelia apsiriję žmonės, besaikiai. Jų snukiais nutįsta įvairia-spalvės-kvapės-iksygrikinės materijos. Šlykštu, ne kitaip. Kad ir vienas primityviausių, žemiškiausių faktorių - valgymas. Rijimas. Kartais atrodo, kad dideli (negaliu sakyti 'stori žmonės', nes taip ale negražu) žmonės, tą savo taip aukštinamą ir hiperbolizuojamą (o, žiūrėkit, vėl besaikis išdidinimas) išpuoselėtą ir gražų vidų, tiesiog ėmė ir suvalgė. Taip. Kur tas jų vidus, juk taip rėkia - svarbu ne išorė, o vidus!. (ar tikrai?).
Gal tokie išsiplėtę individai neranda ryšio su ramuma, harmonija. Gal. Kas čia žino. O gal jie labai geros širdies. Gal. Žinote, kodėl visur gal? Paprasčiausiai negalima imti, sutraukti ir suklijuoti daugybės individų (realiai mes visi vienodi, tik vieni kitiems meluojame ir bandome išlaužti, kad esame visi skirtingi - kritinę akimirką, kai galvoje spengia tyla, o žvelgi pro raudono kraujo šydą, nugali pirmapradiškumas, žvėriškumas, išsigelbėjimo instinktai - mes vienodi, bet leiskite ir toliau sapalioti ir svajoti, kad mes esame skirtingi, kad galime kažko labai išskirtinio pasiekti, nors realiai nelabai būtų gerai, jeigu būtų atrasti vaistai sunkiausioms ligoms išgydyti, sumažinti mirtingumą - kas liktų iš mūsų Žemės, kuriai jaučiu žymiai didesnę meilę, nepaisant to kiek net nepastebėdama Jai pati kenkiu, negu tiems dvikojiams  vaikščiojantiems tuo pačiu grindiniu kaip ir aš, dėl sumažėjusio mirtingumo planetos resursai pasibaigtų, kiltų karai, būtų panaudojami įvairiausi masinio naikinimo ginklai, visi kovotų ir taip sunaikintų aplinkui juos supančią gyvybę) į vieną vienetą, kurio sudarymo sąlyga - išoriniai bruožai. Ne. O gal.



Melas. Jausmai. Žinot, ir kitos banalybės


Po gimtuoju stogu ir tuo nebejauku. Nebe namai. O buvo. Pora šiltų žvilgsnių, kurie, deja, po plius minus 12 metų nustojo žvelgti ta pačia kryptimi. Netvarka. Buitinė - tvarka. Egzistencinė - tuštybės netvarka. Ji neaprėmiama. Žinau tik dalį recepto, o gal ir visą, gal jau spėjau sužinoti visas sudėtines dalis ir padažus (pažadus).  Be ilgesio šiūpsnio nė iš vietos, dar pabarstykit sudužusias svajas ir nerealizuotas idėjas. Iš šaldymo kameros ištraukite nespėjusius suledėti prisiminimus. Juos pašildykite keletu sūrių lašų iš akių. Puikiausias prieskonis - nostalgija, bet jeigu to jums pasirodytų nepakankamai, tai smulkiais gabaliukais supjaustykite ir į bendrą katilą suberkite bemiegių ir vienišų naktų valandas. Dar geriau - tiesiog bemiegių, su kvėpuojančiu padaru šalimais. Bet vis vien vienatve atsiduos. Be jos nė iš vietos. Galima būtų tęsti, su vaizdiniais, užklumpančiais baisiausiomis akimirkomis, saldžiausią sudaužytą širdį suberti - mm, tikras delikatesas. Skanaus. Po kiek laiko viskas suvalgoma, žvelgi į šiltas ir meilės kupinas akis. Motiniškas švelnumas (jo nedaug, bet juk galima įsivaizduoti - literatūriškai - skambu, gražu, nuvalkiota), rūpestis kitomis gyvybėmis (tikriausiai tas rūpestis sietinas su instinktais ir kraujo ryšiais  o ką pastarieji duoda, kur emocijos, kur jausmai arba prisirišimas, tai tikrai ne kraujo nuopelnas). Ah, ilgesys užpuola netikėtai. Prisėlina kaip koks gripas ir kerta be gailesčio. Guli, rods karščiuoji, vaizdai liejasi, o gal tai tik ašarų sukurti vaizdiniai. Gal. Prisimeni tėvo akis, ilgesingą žvilgsnį. Dabar suprantu, jis bandė po juoko ir šypsenos kauke slėpti kažkokio nežinomo liūdesio iškankintą veidą. Kokio.. Nesužinosiu. Nenoriu žinoti. Fū, gailėjimasis savęs. Šlykšti ir patraukli priklausomybė - negi nemalonu yra susisukus gailėtis savęs. Gailiesi apgailėtinai ir tiek. Ir gerai.
Žinot, fizinis skausmas geriau negu emocinis. Tikrai taip, kitaip negalėčiau. Likau viena fronte. Visi šilti žvilgsniai nusisuko. Žvelgiu tuščiai į prieš akis statomą tragikomediją. Su 'romantikos' efektais persunktu fonu - garsais, vaizdiniais - viskas atrodo, čiki piki. Bet kur tau. Vyriausioji dukrytė kažkokia kitokia, jai čia niekas neįtinka. Ji tokia ir anokia, jos nuomonė nulio verta. Bet tai ką čia bekalbėti. Iš kur ta meilė. Kokia dar meilė tokiam amžiuj?! Kas tai yra? Saldūs žodžiai, trumposios žinutės su labai daug ką reiškiančiais 'pasiilgau tavęs :*'? Ne. Pati nežinau ar kada kam ką nors tokio jaučiau. Žinai, tiesiog simpatija. Ir tiek. Nors ką gali žinoti. Ir vis tikiesi.

(tik)si - taip

Pasidedu laikrodį prie pagalvės. Galva. Laikas. Kvėpuoju, o laikrodis vis tiksi ir tiksi... Didžiausiame triukšme - girdžiu. Kiekvieną sekundę jaučiu, viskas suskaičiuota, apžiūrėta. Ir neįsivaizduoji - ar ta melancholija ir tikslumas suteiks ramybę, ar iš nuobodulio kils įsiūčio priepuolis. Vidinį sąstingį judina rutinoje atsiradusi nežinomybė. Laikinumas. Gal tai ir kelia tą sąmyšį manyje. Norisi, kad viskas būtų užtikrinta, bet deja dėl laikinumo ir trapumo negali būti nė kalbos apie pastovumą. Pasyvi savižudybė.