Sveiki.
[6.44h] Greitai bus 7.00 ryto. Šiąnakt nemiegojau. Dariau namų darbus. Iškankinau savo organizmą. Vietoje saldaus miego ir natūralios energijos pasirinkau alternatyvą - tris puodelius kavos (nors tikriausiai greitu metu dar vieną pasidarysiu). Šiaip norėčiau išprotėti. Bet tikriausiai ir taip mažai jau iki to trūksta. Nuo galutinio taško mano istorijoje gelbsti naujas žmogus mano gyvenime. Džiaugsmą teikia.
Perrašinėju lietuvių sąsiuvinį. Barokas. Labai daug informacijos yra apie religiją. Buvo daug kalbos per pamokas literatūros apie religiją, tikėjimą, Dievą. Ir nepasakyčiau, kad man labai patiko ši sfera. Tiesiog aš savęs nepriskiriu prie jokios religijos krypties. Pagal idėją, esu krikščionė. Mane krikštijo. Bet manyje ir mano mąstyme neužsifiksavo ši religija. Ji man nėra priimtina (dėl tam tikrų vienokių ar kitokių priežasčių). Tačiau nepriskirčiau savęs ir prie ateistų. Drįsčiau priskirti save prie agnostikų. Tai yra tokia kryptis, kai žmonės neneigia Dievo, bet ir neišpažįsta jo. Agnosticizmas yra priskiriamas prie ateistų pusės. Tačiau kitaip, negu pastarieji, agnostikai gali pripažinti, kad kažkokia kitokia jėga vis dėl to egzistuoja. Tačiau tos transcendentinės būties niekas nėra matęs, pažinęs ar užfiksavęs, bet gali būti patyręs tą pažinimą savo jausmų galia. Baisu būtų Viduramžiais tokiomis mintimis svaidytis, nes tikriausiai ant laužo mažu kepsniu tapčiau. Bet gyvename laikais, kai galima reikšti savo nuomonę. Ir tai yra nuostabu. Tam tikrai atvejais.
Tikriausiai toks mano suvokimas, apie kažką aukštesnio, susiformavo augant. Galbūt būčiau kokia nors pamaldi krikščionė, kuri būtų priėjusi bent jau pirmą komuniją. Bet ne. Su šeima nevaikščiodavome į Bažnyčią, nesimeldėme, o įvairias religines šventes paminėdavome dėl senosios kartos atstovų ir jų ramybės. Tad ir užaugau tokia. Esu atvira naujoms idėjoms, stengiuosi nebūti užsidariusi savo siauro suvokimo kiaute. Aš tikiu, kad yra toks reiškinys kaip likimas, lemtis. Iškart noriu pasakyti, kad, nepaisant jau esamo likimo, mes patys savo veiksmais apsprendžiame kuriuo keliu eisime. Galime pasirinkti lengvesnį, arba galime pasirinkti kitą, sunkesnį kelią ir vis vien po visko atsidurti tame pačiame taške, kaip ir lengvuoju būdu. Aišku, kad mūsų visų finišo taškas yra vienas ir tas pats - laiko baigties patyrimas (individualus) - mirtis.
Taip pat neneigiu aukštesniosios jėgos. Bet labai nenoriu įvardinti vienu pavadinimu, vardu. Tai man atrodo pernelyg siaura, įspausta į įsivaizduojamus rėmus. Man atrodo, kad yra lyg tam tikras atspindys visoje visatoje, kur yra mūsų planeta, su kuria mes turime glaudų ryšį tik to nežinome. Ar galėtų būti, kad toje planetoje vykstantys reiškiniai yra hiperbolizuojami, sukuriamas tada tam tikras, holografinis vaizdas, suvokimas (manyčiau, kad tai būtų artimiausias žodis, tam, ką įsivaizduoju). Sakau suvokimas, nes jeigu mes vien matytume vaizdus, bet negautume suvokimo, supratimo apie tuos dalykus, jie būtų neregimi. Galbūt taip yra ir su kitomis jėgomis. Kol į mus nėra įsiūtas arba tiesiog suteiktas suvokimas apie antgamtiškas jėgas (nes didžioji dalis pasaulio mato tiek, kiek mes išmokstame iš biologijos, chemijos ar kitų tiksliųjų ar gamtos mokslų dalykų vadovėlių, enciklopedijų), tol mes gauname tą pirminį, išorinį suvokimą apie pasaulį. Tad tie, kas geba pamatyti ir suvokti tą gaunamą informaciją (kuri, pagal mano teoriją niekada nenustoja tekėjusi į mūsų planetą iš tos dukterinės planetos), gali susidurti su antgamtiniais reiškiniais. Vienas paprasčiausių būtų - vaiduokliais. Dar kitaip vadinamosios neramios, fiziniame pasaulyje darbų neužbaigusios sielos, dažniausiai pernelyg anksti mirusių žmonių. Tačiau, jeigu sakau, kad per anksti mirusių, tai gal vis dėl to nėra tokio dalyko, kaip likimas. O gal ir yra. Sako - mirė dėl nelaimingo atsitikimo (nukrito nuo laiptų, partrenkė mašina, sudegė name ar kažkas panašaus). Sakyčiau, kad tie visi netikėtumai, nelaimingi atsitikimai yra tam tikros spragos mūsų gyvenamoje matricoje, sistemoje arba informacijos nutekėjimas. Taigi grįžtant prie neramių sielų regėjimo. Tai gali pamatyti žmonės arba pajausti pasikeitusį energijos lauką. Juk tuos paranormalius reiškinius gali užfiksuoti pagal skleidžiamus dažnius, oro vibracijas ir pnš. Ir viso to pasekoje, galiu pasakyti, kad visos žmonių regėtos dvasios yra (gali būti) atspindys to kito pasaulio skleidžiamos praeities (arba ateities, bet ne dabarties) informacijos.
Iš esmės galėčiau ir toliau plėtoti šitą temą, bet manau, kad pakankamai parašiau. Tiesiog norėjau parašyti apie savo suvokimą to visko, ką kiti gali įvardinti vienu žodžiu, nors neturi jokių egzistavimo įrodymų. Teorijos.
Šitaip norėčiau užbaigti visą šią rašliavą. Jeigu sugebėjote tiek perskaityti, tai tikiuosi, kad bent įdomu buvo (nes iš esmės, jeigu būtų buvę neįdomu, tai tikriausiai būtumėt tiesiog išjungę). O dabar keliauju toliau gadintis savo skrandžio - gerti kavą ir daryti namų darbus (kuriuose prasmės nesugebu įžvelgti iki šiol).
Nežinau, skaičiau ir norėjosi pakomentuot. Kodėl manai, kad tos aukštesnės jėgos negalima vadinti Dievu? Kodėl manai, kad tai siauria? Juk viename žodyje gali tilpti tiek daug. Keista, bet tos dalies apie visatos atspindžius ir taip toliau, beveik nesupratau, gal aš čia kaltas. Bet kiek supratau, manai , kad ta aukštesnė jėga, nėra kažkokia mąstanti būtybė. Aš asmeniškai manau, kad ta auksštesnė jėga turi būti mąstanti, ta prasme man perdaug sunku apsidairyt aplinkui, pažiūrėt į kompą ir pasakyt, kad niekas čia nėra prikišęs nagų, ar kitaip sakant, kad visa tai iš gamtos, ar dėka kažkokių reiškinių. Nors čia vėlgi, ši tema niekad nebus užbaigta, nes niekas niekad nebus teisus 100 %.
AtsakytiPanaikintiTaip įvardinti nesinori, nes tas žmonių sukomponuotas Dievas sėdintis ant debesų yra juokinga. Apie tai, kaip sako, jog geria jo kraują [vyną] arba valgo jo kūną [plotkeles berods] - tai yra mažiausiai absurdiška. Prieš religiją neturiu nieko prieš, tik nemėgstu tų aklai pasišventusių ir nematančių ir nemąstančių plačiai.
PanaikintiGali būti, kad sunkiai suprantama ta dalis su atspindžiais. Manau, kad žymiai aiškiau būtų jeigu sugebėčiau vizualiai pavaizduoti. Gal kada prisiruošiu ir tam. Bet galų gale - tai tik mano galvoje susikurta teorija, nes visos kitos man nėra priimtinos.
Ta aukštesnioji jėga yra aplamai nesuvokiama. Jos negalima taip suasmeninti. Taip, tai turėtų būti galbūt tam tikras pats mąstantis, evoliucionavęs mechanizmas (ar organizmas), bet tada klausimas - iš kur atsirado? Tada taip mąstai, atsiduri prie prarajos ir tiesiog suvoki, kaip yra išties lengva tiems, kas gali tokį protu nesuvokiamą dalyką taip lengvai įvardinti vienu žodžiu - Dievas. Atsiprašau, bet aš negaliu.
Negalvok kaip septynių metų mergaitė, kad Dievas, tai ant debesų sedintis diedukas, kuris baksnoja pirštu į žmones, ir reguliuoja čia viska. Dėl apeigų aš irgi nelabai dar suprantu pagrindinės jų esmės, bet negali sakyti, kad viskas taip absurdiška, kol neisigilini. Galiu pasakyt, kad tai turi kur kas didesnę reikšmę, negu šiaip galvojimas, kad valgau Dievo kūna ir geriu kraują, čia daugiau metafora. O niekas nesako, kad Dievas sedi ant debesų, vėlgi žmonės supranta viską perdaug tiesiogiai ir pagalvoja, kad tai nesąmonė. Reik įsigilinti prieš šnekant, viskas tikrai nėra taip paprasta. Man Dievas irgi yra nesuvokiamas, bet aš juo tikiu, ir kaip sakant, ką aš prarandu jeigu jo nėra? o jei jau jis yra aš prarandu viską. Sakai, kad "nemėgstu tų aklai pasišventusių ir nemąstančių plačiai", patikėk yra tiek daug protingų ir išsilavinusių tikinčių žmonių, negalima sakyt, kad jie aklai pasišventę, o dėl aklumo, tai dėl to tai ir pavadinta tikėjimu. Kas tavo manymų yra MĄSTYTI PLAČIAI, jei tau čia siauras mąstymas? Keista, kad žmonės taip nemėgsta tikinčių, nereik galvot apie tikinčius kaip apie bobutes, kiekviena sekmadienį einančias į bažnyčia, kur reik tūkstančius kartų, atsistot, atsisėst, atsiklaupt. Juk Krikščionybė, moko gerumo. Manau tai svarbiausia, kad jei jo ir nėra, juo tikėdami žmonės tampa geresni. Žinau, tiek daug atveju, kai narkomanai, alkoholikai senai praradę gyvenimus, atranda bažnyčia, išlipa iš priklausomybių, žinoma padedami kitų žmonių ir jie atranda savo gyvenimus, gyveną normalų, nesugadintą gyvenimą. Aš pats tikiu kaip supratai, bet nėra net dienos, kad nepagalvočiau, kad jo gal ir nėra, bet man lengviau keltis ryte su mintim, kad gal kažką dar veiksiu po mirties, negu galvot, kad viskas taip pilkai ir baigsis. O dėl pavadinimo, tai vis dėlto kažkaip jį reikėjo pavadint, kad ir koks jis būtų nesuvokiamas.
PanaikintiDievas, 'sėdintis ant debesies ir baksnojantis į žmones pirštu' tėra stereotipas, kuris atsiranda, kažkam nesuprantamam ir begaliniam suteikiant vardą (kaip pavyzdžiui juodoji skylė, kuri realiai visai nėra juoda, kadangi sutraukia net fotonus) >.> pavadinti tai ko nepažįsti ir nesuvoki yra beprasmiška, tai tik sukuria kelią į tolesnes beprasmybes, kaip šiuo atveju tas 'diedukas sėdintis ant debesies'. Aklai tikintys žmonės nėra visi, kurie tiki, tai suprastum jei skaitytum, ką ji rašo, o tie kurie nemąsto į ką tiki, kodėl tiki, kas tas tikėjimas yra, kam to reikia, tai ir yra siauras mąstymas, kai ginčydamasis su netikinčiu žmogumi, Tu nematai nė velnio ką jis sako. O kad darytum gera ir gėrį neštum kitiem nereik būti Dievu ar kataliku, tai yra pats siauriausiais įsitikinimas kokį kada nors gyvenime esu matęs, gerus darbus ir gėrį nešti gali visi ir kiekvienas, tai absoliučiai niekaip nėra susiję su Tavo religija ar tikėjimu.
Panaikinti{Anonimiškui 11.24}
PanaikintiPradėsiu atsakyti nuo kito galo, jeigu Jūs nieko prieš. Taigi. Dėl pavadinimo. Žodis "Dievas" yra tikrai giliai įsišaknijęs visoje žmonijos istorijoje, kultūroje ir daug ką lėmė politikos raidoje. Ir tiesiog to, į ką aš tikiu, negaliu vadinti "Dievu". Nes mano nuomone, tai yra visai kitoks dalykas, negu čia aptariamas tikėjimas. Ir šiaip dabar dar pagalvojau. Tiesiog jau nebeminėsiu kiek daug atėmė religijos, kovos tarp tikinčiųjų (čia galima būtų praplėsti temą dėl įsitikinimų tolerancijos). Tačiau nuostabu, kad yra toks dalykas kaip mokslas, kurio dėka yra stengiamasi atitaisyti sukurtą žalą. Pripažinsiu, kad krikščionybė ir kiti monoteistiniai tikėjimai davė ir tam tikrų pliusų. Kad ir architektūra. Tikrai pilna nuostabių pastatų, kuriuos projektuojant pasireiškė tikriausiai tas įsivaizdavimas pomirtinio gyvenimo. Skirtingais laikotarpiais buvo skirtingas įsivaizdavimas. Bet čia dėl to pomirtinio gyvenimo sąsajų su architektūra yra tik mano pamąstymai. Nes ne vien su tai buvo susiję. Tiesiog.
Tas vadinamasis "Platus mąstymas" yra įdomus dalykas, kiekvienam suprantamas vis kitaip. Kiekvienas dažniausiai galvoja, kad jis nėra siauro mąstymo žmogus. Aišku tai priklauso nuo žmogaus. Jis gali būti siaurų pažiūrų dėl savo principų ar dėl kitokio požiūrio negu didžioji dalis visuomenės. Save laikau pakankamai (pabrėžiu - pakankamai) plačių pažiūrų, nes gebu toleruoti kitų nuomonę arba įsitikinimus, priimti ir kurti naujas idėjas.
Ir aplamai, kaip matau, čia paliečiau tokią temą, kurios įprastą amžiai iš amžių nekrutinti ir vietos. Stagnacija ir tiek, jeigu nepastebėjote.
Va ir sakau, kad jums, tikintiesiems į tą vieną vaizdinį (gerai, pasakiau kaip maža mergaitė, bet koks skirtumas - idėja nuo to nesikeičia) yra lengviau. Tas tikėjimas dėl to kas bus po mirties, kad va kunigas, tau gali tiesiog atleisti visas nuodėmes, nusižengimus. Tai yra lengvesnis kelias iš esmės.
Realiai čia jau galėčiau išvis naują įrašą parašyti, bet jau gal paliksiu, sakau, kitam kartui, a.
__________________
{._. 11:56} Dėkui už atsakymą ir tą supratimą ką norėjau prieš tai pasakyti - kad suteikti pavadinimą yra kone beprasmiška. Plius puikus pavyzdys su juodąja skyle.
Ir dar dėl to gėrio. Tai nereikia priežasties elgtis gerai arba dorai. Veiksmai gali kilti iš įsitikinimų. Jeigu tu būsi katalikas arba dar kokios religijos atstovas, tai nepasakys, kad jau šis tikėjimas iššaukia vien tik gerus darbus. Anaiptol.
:)
Aš matau ką ji sako. Ir nesakiau, jog kad neštum gėrį reik būt tikinčių, norėjau pasakyt, kad tikėjimas moko būt geru, nežinau, gal tu žinai geresnių vietų, kur žmonės daug labiau išmoksta gerumo nei bažnyčioj. Aš nekišu, nei jai, nei tau ,nei kitiem, tikėjimo. Tiesiog pasakiau savo nuomonę. Nors gal lengviau pasakyt, kad kito tikėjimas absurdiškas, juk tada parodai savo galią. Neturiu tiek daug argumentų, kad su tavim šnekėčiau, bet man jų ir nereikia, nes mano tikslas nebuvo kažko įtikinti, kad Dievas yra.
PanaikintiAš toleruoju religijas, jų išpažinėjus (aišku tų, kurie bruka per prievartą savo "Dievą", netoleruoju) ir nesakau tiesiai šviesiai, kad tai yra absurdas. Aš tiesiog noriu faktų, įrodymų. Bet šiaip dėkui už nuomonę :)
PanaikintiReligija egzistuoja dėl žmonių, o ne atvirkščiai.
PanaikintiTikėjimas, vien dėl to, kad tikėtų į kažką.
PanaikintiNot quite... Tikėjimas suteikia ramstį ir tam tikrą užtikrintumą, įspraudžia Tave į rėmus ir gali rodyti Tau gyvenimo kelią, taip pat, juo naudojantis galima kontroliuoti žmones, pradėti karus ir pan. Sakyčiau tikėjimas yra reikalingas žmonėm, kad suteiktų tam tikrus rėmus kai kuriem iš mūsų, tikėti, kad tikėti yra tas pats, kas tuščiai kalbėti, kai žodžiai yra mažiau prasmingi už tylą, as in completely and utterly pointless, therefor, tai greičiausiai yra retas dalykas. Tikėjimas yra ramstis, o ne našta, tie kurie tą ramstį atema yra daug blogesni už tuos kurie juo remias. Dėl to dalykas, kuris turėtų būti labiausiai aukštinamas tokiuose ginčuose turi būti religinių pažiurų tolerancija.
PanaikintiŽinau, kad anglų ne į temą, bet kartais tiesiog patogiau išsireikšti panaudojant kitą kalbą.
Taip, dėl išsireiškimo kita kalba pilnai pritariu (bet pati iš paskutiniųjų stengiuosi gimtąją kalba mokėti išsireikšti). Ir taip, religija visuomenei sukuria elgesio normas, įspraudžia į rėmus. O tam, kad tikėti, vien tam, kad tikėtum - va šitai man yra absurdiška. Koks tikslas tada būtų viso to? Nebūtų. Tiesiog leistum savo laiką sukurtai fantazijos būtybei arba arčiau tikrovės, tiesiog įsivaizduotum, kad laikais moralės normų. Gerai, jeigu tas įtikėjimas teikia jiems džiaugsmą, pilnatvę. Ta prasme - tegul laiko savo išpažįstamą Dievą sau, savo įsitikinimams, dėlei mirties ramybės, bet nekiša tos religijos, kaip visuotinį ir pripažįstamą dalyką (arba tiesiog ne tokį suasmenintą). Iš esmės - koks žmogus turi būti pasikėlęs su savo didžiuliu ego, kad tą būtybę vaizdintų žmogaus pavidalu...
PanaikintiPažiurėk į tai iš kito kampo, kai skaitai visus tuos lietuvių christomatijoj prirašytus um... tekstus... Tau visai nesvarbu tiesioginė to reikšmė, Tu žiūri giliau, taip ir religija su visais savo Dievais, visai nesvarbu jie egzistuoja ar ne, svarbi yra pati įdėja ir ką ji duoda visuomenei, aišku, tai nevisada yra vien tik geri dalykai, religija atsakinga ir už daug blogio, bet manyčiau, kad visai logiška būtų teigti, kad religijos yra davusios daugiau gėrio negu blogio. Ir kaip jau sakiau, yra žmonių kurie ta religija remias ir nieks neturi teisės iš jų jos atiminėt, kaip ir jie neturi teisės jos iškišinėt kitiem per prievartą.
PanaikintiMan ta visa idėja parašyti apie tai pagaliau, tikriausiai ir kilo iš visos chrestomatijos informacijos. Dar su kai kuo prieš tai buvau pašnekėjus apie tai.
PanaikintiTaip, dėl tos paskutinės minties pilnai sutinku :).
Aš ne tau Aušrine, aš komentarui aukščiau :). O dėl faktų ir įrodymų, tai nemanai, kad tarkim jei iš tiesų tas visagalis kaip ten sako Dievas egzistuotų, jis neduotų įrodymų ir faktų? Nes juk tuomet pats tikėjimas taptų beprasmis. Dar pataisysiu tave vienoj vietoj, kur sakei, kad kunigas atleidžia nuodemes krikščioniškame tikėjime, tikrai nėra taip. Taip gal ir buvo, kokias viduramžiais, bet ten buvo absurdas, religija man pačiam nepatinka. Nes kaip minėjai begalė karų prasidėjo būtent dėl religijos, pastatyta tiek daug prabangių bažnyčių, visa propoganda ir taip toliau. Pažiūrėk šitą filmuka : http://www.youtube.com/watch?v=1IAhDGYlpqY
AtsakytiPanaikintiJis gal daugiau atspindi mano nuomonę apie religiją ir tuos dalykus, aišku jei tau įdomu.
Yeah, tas video labai geras, taip pagalvojus aš irgi panašios nuomonės. Tiesiog turiu tą kitą viso ko supratimą ar tiesiog įsivaizdavimą. Paprasčiausiai yra gal koks metafizinis kūnas, ar energijos laukas kažkur (šakės, čia tiek prisifantazuoti iš esmės galima)..
PanaikintiMan atrodo, kad turėtų duoti kažkokius egzistencijos įrodymus. Kažkaip juokinga, kad tiek laiko, tiek amžių, o tas esminis dalykas liko nepakitęs. Norisi turėti įrodymą, kad ne į vėją šiaurinį tu žvelgi ar šiaurės pašvaistę. Tiesiog įrodymo neišgalvoto ir tiek. :)
Nu gerai. Dėl tų įrodymų. Kaip AŠ mąstau, tai, kad jei kažkoks metafizinis kųnas sukūrė žmogų, ir ten kaip sakoma gyvenimas yra išbandymas, ta prasme kažkoks dalykas, kur nusprendžiama ar pateksim į Dangų ar į Pragarą, vėlgi tai tikriausiai tau skamba durnai, bet tarkim. Tai tas kūnas kurdamas mus, mums suteikė laisvą valią kaip ten sakoma ir mes patys renkamės tikėt juo ar ne. Tai jei jis duotų įrodymus, jo planas būtų nieko vertas, nes tada visi tuo kūnų tikėtume.
PanaikintiNemanau, kad artimiausiu metu išsiaiškinsime ar mums buvo duota ta laisva valia pasirinkti tikėti ar ne. Iš dalies skamba durnai dėl rojaus ir pragaro, bet kai pagalvoji, tai yra lengviau turėti vaizduotėje susikurtus pomirtinius pasaulius vietoj nežinomybės.
PanaikintiNu man būtų perdaug sunku gyvent, su mintim, kad kažkada užgesiu visai amžinybei.
PanaikintiTai va, čia gal ir yra tas kertinis skirtumas dėl kurio pasirenkama kuo tikėti.
PanaikintiNu gal ir taip, bet manau, kad tai nebūtinai kertinis skirtumas, man pavyzdžiui nesuvokiama, kaip galima tikėti, kad visas pasaulis atsirado šiaip iš to didžiojo sprogimo, žinoma mokslas viską aiškiną, bet man tai daug sunkiau suvokt, nei tarkim tai, kad kažkoks kūnas viską sukūrė.
AtsakytiPanaikintiMan yra geriau tikėti tuo, kas yra sunkiau paaiškinama, negu eiti lengvesniu ir iracionaliu keliu.
PanaikintiAš nesakau, kad tai ištikrųjų papraščiau, čia tik man. Bet šituo klausimu, nėra nei vieno lengvo kelio, visi aiškinimo keliai sudėtingi. O rinktis sudėtingesnį kelią tik dėl to, kad jis sudėtingesnis irgi ne visai teisinga, nors kaip ir sakiau, šitam klausime nėra lengvesnio ir iracionalesnio kelio.
Panaikinti