(tik)si - taip

Pasidedu laikrodį prie pagalvės. Galva. Laikas. Kvėpuoju, o laikrodis vis tiksi ir tiksi... Didžiausiame triukšme - girdžiu. Kiekvieną sekundę jaučiu, viskas suskaičiuota, apžiūrėta. Ir neįsivaizduoji - ar ta melancholija ir tikslumas suteiks ramybę, ar iš nuobodulio kils įsiūčio priepuolis. Vidinį sąstingį judina rutinoje atsiradusi nežinomybė. Laikinumas. Gal tai ir kelia tą sąmyšį manyje. Norisi, kad viskas būtų užtikrinta, bet deja dėl laikinumo ir trapumo negali būti nė kalbos apie pastovumą. Pasyvi savižudybė.