Scusi! Scusi! Scusi!

Paskutinė kvailė. Aš. Ir niekas kitas. Kodėl vis kartoju ir kartoju tas pačias klaidas? Kodėl dėl mano pernelyg anksti ištarto 'TAIP' turi kentėti man brangūs žmonės. Kodėl pasiduodu akimirkos įspūdžiui? Kodėl esu tokia silpna? Gal aš tiesiog tipiška femininum atstovė, kuri siekia laimės ir saugumo jausmo? O kas jo nesiekia. Čia jau kitas klausimas.

Pati sau kuo toliau, tuo š( l )ykštesnė darausi, dėl savo poelgių, dėl nuolatinių tiesiog idiotiškų minčių. O aplinkui viskas griūna! Pinigų - šnipštas! Trys metai buvo ramūs, o dabar vėl į nežinią. Skaudu ir baimės pilni namai. 

A propos (pranc.), dėl ko čia susirinkome? Na taip, man tereikėjo išsilieti, bet tai dar nepadeda iki šiol... Jau gal pusvalandį bandau parašyti, bet kaip nesiriša mintys, kurių tiesiog apstu ir kurias bandau nutildyti su DM dainomis, nors tikriausiai tuoj tiesiog prie metalo nulėksiu ir tiek. Taigi.

Nepatinka liūdinti artimiausius žmones. Iki ašarų. Pati jose pusę savaitės sėdžiu.

P.S. Scusi - atsiprašau.