Nes sakė, kad švyčiu kaip saulutė

Priešpaskutinė 2012tųjų metų diena buvo pakankamai įdomi. Rytas nuostabus. Pažadino saulės spinduliai užtvindę kambarį šiltomis spalvomis. Malonu, gražu. Tuomet ramiai susiruošiu į darbą. Nueinu į stotelę. Nevėluoju ir neskubu net. Nusigaunu iki Ozo. Nuėjusi sužinau, kad nėra būtina man dirbti. Na, dalis manęs krykštauja iš džiaugsmo, o kita - verkia, nes vis dėl to atlyginimo nebus. Nueinu trumpam pasitrinti po Prizmą ir Vynoteką. Tuomet užsimanau nusipirkti dar kokį nors naują pakabuką. Besižvalgant pro papuošalus šnekuosi telefonu su mama. Aptariame ir pripažįstame, kad esama situacija mūsų anei kiek netenkina. Išsirenku pakabuką. Šiaip atrodžiau baisiai - neišsimiegojusi, su pernelyg daug makiažo (tikrai pernelyg daug) ant veido, susitaršiusiais plaukais, katės plaukais aplipusiais drabužiais, atsilapojusiu paltu ir pernelyg atsipalaidavusiu žingsniu. Kadangi nebereikėjo dirbti mano visi planai apsivertė aukštyn kojom. Keliavau tuomet pas močiuką. Kalėdinėm dovanėlėm apsikeisti. Taip, jau savaitėlė gera po Kalėdų prabėgo, bet su giminėmis dėl tam tikrų aplinkybių neteko pasibūti. Daugiau į šonus nesižvalgydama nublūdijau į stotelę. Sulaukiau autobuso ir taip toliau. Na ir po kokių 15 minučių jau buvau pas močiuką ir padėjau salotas ruošti - jei ne darbe prie maisto, tai būtinai kažkur kitur. Ot. Labai linksmai pasibuvome. Prisijuokėme (ko tikrai mažiausiai tikėjausi). Viena geriausių vakaro dalių buvo - vynas. Jau kai viskas buvo beveik suvalgyta ir mano mama ruošėsi namo, aš pasilikau ir padėjau močiukui sutvarkyti viską. Kažkaip gerai dėl to jaučiausi. Nes tiek indų, tiek tvarkymo jai vienai. O kas man jaunai, a? Tad šeima mane paliko ir išvažiavo namo, o aš pabaigusi tvarkyti išvažiavau pati sau. Kelionė namo neprailgo. Patiko. Kas erzina tokiu oru, tai yra nuolatinis ir be pabaigos ledas. Vien ledas... O jeigu parkrenti - OUČ. Bet pliusas bent jau dėl temperatūros, kad nei nosies nenušalsi, o ir pirštai nenustings maigant telefono knopkes. Bet šiaip prieš porą dienų ruošiausi visai ką kitą čia parašyti. Norėjosi tiesiog apie save parašyti, kaip save matau. Bet jau pakankamai daug šiam kartui parašiau. Na, ir dar kokią nuotrauką įmesiu.

lialialia.gif

Va va tokia laimė man, kad atsotogos prasidėjo ir, kad pagaliau pailsėjau

ir tikriausiai paskutinę atostogėlių dieną bus man va taip

tačiau dabar, kol galiu aš tiesiog miegu ir viskas

tačiau kartais užsinori ko nors daugiau, tarkim ko nors daugiau negu katė ir laptopas šalia

ir tuomet nesijaučiu labai gerai ir nesuprantu kas darosi

ir jau tikrai turėčiau žmogų šalia, bet dažniausiai būna tokios mano mintys

tad ir tupiu namie sau

kartais leidžiu sau pasvajoti, kad yra va taip su manimi

tačiau kadangi aš nuolat būnu va tokia

o mintys tokios

o laisvalaikį praleidžiu štai va taip

tad galutinė išvada apie mane būtų tokia

o šnekėti ir dalintis savo mintimis garsiai nemėgstu, nes rodos, kad visų reakcija būna tokia

ir

na, o dabar einu storėt toliau, t.y. pavalgyti

gal vis dėl to nesu jau tokia materialistė...

Jaučiu kažkokią, tikriausiai ganėtinai durnai nuskambės, bet pareigą parašyti į čia.

Šventės atskubėjo netikėtai. Atostogas tik šiandien pajaučiau. O ir Kalėdos tikriausiai buvo vienos geriausių, ko visai nepasakyčiau apie Šv. Kūčių vakarą.

Pagal nuostabiausią idėją, atostogas turėjau pajausti jau penktadienį po ketvirtos pamokos. Deja. Teko iškart skubėti į darbą. Taip pat praėjo šeštadienis... Ir sekmadienis... Na, ir pirmadienis. Taip. Kam šventės, o kam darbai prieš akis. Bent jau namo grįžau kaip Kalėdų senis koks. Atgabenau ant Kūčių stalo du pyragus nuostabaus skonio ir pyragėlių su pievagrybiais.
Apie pirmadienį. Ryte pramerkiau akis. Jaučiu, kad oras nemalonus laukia. Buvau teisi. Pūga nežmoniška. Vien tik sniegas. Skubom susiruošiau, išbėgau iš namų į stotelę. Išmintą taką visiškai užpustė! O sniego kone iki kelių... Šaltis, vėjas ledinis... Kažkokiu būdu nusigavau į stotelę. O ten pasitikrinau kada važiuos autobusas. Ir ko jūs norit - sekmadienį greičiausią maršrutą pirmadieniui sudarinėjo kaip eiliniam pirmadieniui,  o ne šventinei dienai... Laimė man šypsojosi. Spėjau, nevėlavau... Visokių dalykų nutiko darbe, daug smulkių nesėkmių, kurios grįžus namo tiesiog prasiveržė.

 Sėdom galiausiai ~19 valandą visa šeima prie stalo Kūčių. Mama pabandė mažą kalbą pasakyti, visi stengėmės vaidinti susikaupusius. Beveik pavyko. O tada ir prasidėjo. Mama prikepė žuvies. Daug žuvies... Šiaip aš ją mėgstu ir galiu valgyti, bet tik su sąlyga, jeigu nėra mažų ašakų, kurių aš kone paniškai bijau. Paėmiau pirmą žuvį, kažkokia apkepinta buvo. Nesigilinau. Tiesiog buvau žiauriai alkana, po keturių dienų nuolatinio ir tikrai varginančio darbo. Tiesiog norėjau pavalgyti. Mama prisakė, kad nei vienoj žuvyje nėra mažų ašakų, tik kelios didelės... Po dviejų skirtingų žuvų patiekalų mečiau viską į lėkštę ir kone išrėkiau - duokit pavalgyti! Ašaros, kurios besikaupė, kol bandžiau savo kantrybę su žuvimis, tiesiog gražiai išpuošė sušerpetojusį nuo vėjo veidą... Griebiau mišrainę tunų, po dviejų šaukštų apsiraminau. Grynai kaip koks mažas vaikas. Bet aš tiesiog buvau pervargusi, alkana, nes per keturias dienas aš labai labai mažai valgiau ir daug dirbau, buvau ant kojų. Paprasčiausiai norėjosi pavalgyti. Tai tiek ten iš tų Kūčių.
O va šiandienos rytas kur kas geresnis buvo. Šiemet pastebėjau populiaru kvepiančios žvakės. Tad dabar mėgaujuosi vanilės ir mangų svaigiais aromatais.
Dar prisimenu kaip anksčiau pykdavau, kad negaudavau tai, ko noriu, ko prašydavau ištisus mėnesius iki švenčių... Kaip siutas imdavo, kad draugai gaudavo kažką geresnio, naujesnio ar labiau blizgančio. O dabar taip nebuvo. Žinojau, kad negausiu nei naujausio telefono, ar ipado, ar objektyvo fotoaparatui, ar išorinio hdd, ar [insert your other wish here]... Žinojau. Ir susitaikiau su tuo. Todėl nesitikėjau nieko. Mama jau buvo susitarusi, kad padovanos tam tikrą sumą pinigų ir viskas. Tad jau kelinti metai iš eilės, kai pabudus Kalėdų rytą, gal dvi ar tris valandas tingiai prasivarčiau. Galiausiai paprašiau, kad atneštų dovanas į lovą. Atgabeno. Iš draugės dovanėlės fainos, kurias turėjau teisę išvynioti tik kalėdų rytą - ką aš ir padariau, bei dovana iš mamos. Ji man padovanojo kai ką labai nuostabaus. Šlepetes. Ir aš tokia laiminga jau seniai nebuvau dėl gautos kalėdinės dovanos. Jos tokios šiltos, mielos ir minkštos, kad negaliu apsakyti. Pagaliau man kojos nenušalo per visą dieną, nes prabuvau su nuostabiausiomis šliopkėmis. Tai buvo geriausia visų visų kalėdų dovana. Ir čia aš for real. Nebūčiau supykus, jei gaučiau naują telefoną (nors tokio man visai nereikia ir puikiausiai apsieinu su dabartiniu), bet šita dovana, tiesiog.. Nežinau kaip apsakyti... Labai apgalvota tikriausiai ir ne tokia, kad va, šast, į spintą nutrenkta rinkti dulkių bus. Tokių dulkes kaupiančių nesąmonių negaliu pakęst. 

sesėms ir broliui pridovanojau saldumynų, kurie jiems labai patiko :)

mano naujos meilės :)

ačiū Ingai ir Mildai už aromatus nuostabius :)

Anot [notnow]

Pagal idėją, dabar turėčiau kraustytis iš proto. Turėčiau kalnus versti. Ruoštis rytojui. Parengti lietuvių namų darbus - pristatymą tam tikra tema. Išmokti biologijos temas apie mitozę ir mejozę. Turėčiau parengti dovanas. Turėčiau susitvarkyti savo gyvenamąjį plotą. Galbūt dar jam turėčiau parašyti ir paklausti kaip sekasi. Ir dar pasportuoti arba bent jau pašokti kambaryje, o tada stovėti kokias 10 minučių ir žiūrėti sustingus į savo keistąjį atvaizdą. Turėčiau. Lialialia. Nenoriu. Rašau čia. Rašau į snukiąknygę. Susirašinėju. Bet nerašau to, ko reiktų.
Patinka man ta žiema, bet mieliau parašyčiau Odę Pavasariui, negu dar du mėnesius 7h ryto per pusnis aklinoj tamsoj brisčiau... Kol būnu namie ir guliu susisupusi į patalus - rojus. Bet paskui! Vajėj. Jaučiuosi, kaip traukulių apimtas nykštukas išmestas į ledinį vandenį. Čia prieš kelias dienas teko prisiminti laikus, kuomet dar gyvenome Justiniškėse. Buvo ten dar mediniai, lengvai vėjo perpučiami langai. Kamšyti reikdavo su laikraščiais, klijuoti su plačia statybinę lipnia juosta. Ot darbo būdavo. Tai va ir dabar taip pabandžiau. Tik iškilo pro[ble]ma - mes neturi laikraščių. Visiškai. Niekas jų pas mus neskaito. Anksčiau tėvas skaitydavo. Bet ir tai - savaitgaliais pramirkdavo visą dieną vonioje prisipirkęs kokius du blokus Vytauto mineralinio (stiprios pagirios tikriausiai būdavo...), krūvas apelsinų, laikraščių... Ai, blogi prisiminimai. Tiek to. Tai va - užkamšiau savo langus. Bent jau nebesigirdi vėjo nuolatinio cypimo. Tačiau vis vien labai šalta. pirštus jau vos jaučiu. Yay.
Bandau prisiversti pamėgti Kalėdas. Sunku žinot. Ta prasme pas mus šeimoje nėra nei kokių ypatingų tradicijų ar dar kažko. Susėdame prie Kūčių stalo, pavalgome kaip per eilinę vakarienę (tik televizorius būna išjungtas kokias 5min, nes po jų tiesiog neapsikenčia kažkas ir vėl įjungia)...Bet reikia kaip nors pamėgti. Nors išties, tai labai nejaukus metas. Ypač maždaug 16 valanda. Tuomet akyse vaizdai pradeda vaidentis. Papuošimai šventiniai primena klaikiausias pabaisas iš košmarų, pusės garsų nebesigirdi arba tiesiog užgula ausis, o žemė... sniegas neleis tau suprasti kur tu esi.
Gal jau judėsiu ir bandysiu pagerinti sau nuotaiką padarydama ką nors svarbaus...

o net nebūčiau pagalvojus

Manydavau, kad esu pakankamai įdomi. Turinti ką pasakyti ar papasakoti, patarti, galinti pagelbėti. Bet pasirodo taip nėra.

(offtopic - man nesvarbu ar čia skaito kas nors ar ne, tiesiog jeigu jau skaitai ir pastebi, kad tavęs tai nei kiek netraukia - junk lauk ir užsiimk kokia nors kita veikla, o ne čia skaityk. Točna?)

Net su savimi neturiu apie ką šnekėti. Su draugais irgi atrodo ne ką geriau. Kažkokia tuščia tapau, pilka, banalia ir neįdomia. Nesinori tada kažkam lįsti į akis.

Įvyko gan gerų ir malonių dalykų paskutiniu metu, bet kažkoks liūdesys slegia, nuolatinis pervargimas. Šiandien pramiegojau į mokyklą, o darbe vos ant kojų pastovėjau - atrodė, kad vietoj nugriūsiu. Na, gal dėl to kaltas mano valgymo rėžimas. Ketvirtadienį, tik vakare pastebėjau, kad visą dieną nieko nevalgiau. Tad paskui vakare suvalgiau vieną Kinder Delice ir iš YoYo Frozen Yoghurt porciją vidutinę. Mhm, tada penktadienis... Mažiausiai 10 puodelių kavos, viena bandelė su dešrele, vienas ekleris... Hmm, bandau prisiminti ar dar valgiau šiandien kažką... A, taip, mažiuką pyragėlį su, amm, tikriausiai daržovėmis, nelabai pagavau skonio. Bet nesijaučiu alkana, apart to, kad nuolat girdžiu staugiantį pilvą savo... Kažkaip pasijaučiu pakankamai soti, vos tik pasižiūriu į veidrodį. Pabėga alkanumas iškart.

Ketvirtadienį mačiau Menų Spaustuvėje pasirodymą "Ofelijos". Paliko tikrai įdomų įspūdį. Tos jų istorijos, emocijos. Dviejų personažų istorijos man sukėlė asmeninį nerimą. Bijojau ir bijau, kad mano ateitis nebūtų tokia kaip jų. Viena gerianti, nuolat rūkanti, nematanti prasmės, kita išsiskyrusi, gyvenanti prisiminimuose, cigarečių dūmuose, gurkšniuose alkoholio. Tačiau keisčiausia tai, kad paslapčia, kažkur giliai būtent tokios ale prarastos ateities trokštu. Tokios kasdienos ir vidinio nerimo, gailesčio, kančios.

Nusibodau sau. Vėl pami(r)šau. Kaip mylėti. Save pirmiausiai. Kas be ko.

Tai, ką mėgstu ir apie nieką

Bandysiu rašyti pozityviai. Gal pavyks, kas čia žino.

Dalis mano gyvenimo yra internete. Ir tame nematau nieko blogo. Dažniausiai ten randu tokių nuostabių ir akiai bei širdžiai malonių dalykų, kad nesinori iš tos Narnijos iškeliauti.

• thinspo
• kalnų aukštybė
• jūros begalybė
• pievos ramybė
• vasaros džiaugsmai
• ežerų pliuškenimasis
• dangaus paieškos
• pyragų kepimas
• smilgos 
• žemuogės
• muzikos teikiama laimė
• įkvepiantys filmai
• plokščias pilvukas
• ilgi pasivaikščiojimai
• plaučius kutenantis dūmas
• ledai karštą dieną
• kava ir jos svaiginantis aromatas
• pernelyg dideli megztiniai
• laužas prie palapinės
• naujų minčių užrašymas
• miegas iki kol saulė pažadina
• arbatų įvairovė
• juoda,balta,mėlyna spalvos
• smėlis rankoje
• rūko grožis
• šešėlių žaismai
• naujas makiažas
• kelionės po naujus kraštus
• kultūrų pažinimas
• žvilgsnių karas
• vaikystės nostalgija
• konjako ir vyno draugija
• ir  t a i p  t o l i a u...
  
  
  O dabar einu išimti pyrago iš orkaitės. Čiau.

O už lango kitaip

Kaip pamaitinti tą,
                       kuris yra nepasotinamas...
Kaip pagirdyti tą,
                       kuris nuolat ištroškęs...
Kaip numarinti tą,
                       kuris nekvėpuoja...
Kaip šnekėt su tuo,
                       kuris dulke pavirto...
Kaip mylėti tą,
                       kurio širdis išplėšta...

Sveikučiai, mažučiai!

Šiandien pagaliau pailsėjau. Tikriausiai pirmąkart per kokias dvi savaites. Dėl to dabar sėdžiu čia ramiai su karšta arbata, sutvarkytais nagais ir nepavargusiomis mintimis. Yay.

Gal prieš pusvalandį vos nepaslydau duše ir nemiriau. Žinot, kaip sako, kad prabėga visas gyvenimas prieš akis tokią lemtingą akimirką? Tai man tik riebus keiksmažodis lūpomis spėjo prabėgti. O paskui atlėkė uždususi idėja apie tą egzistencijos trapumą ir nepavaldumą.

Ech, pagaliau susitaikiau su viena iš svarbiausių personų mano gyvenime! Tokį akmenį paširdžiuose sutrupinau, kad net sunku apsakyti!

{Maironis gulėdamas ant stalo tik žvelgia į mane ir tokiu tiriamu žvilgsniu galvoja - padės ji mane tarp Dariaus ir Girėno ar naujų veidų pamatysių šįkart...}

Darbe faina. Mokausi ir toliau dirbti su kasos aparatu, bet  sunku ir labai lengva susimaišyti. Bet jau esu pilnai aptarnavus keletą žmonių - pasvėriau salotas, kainas, kodus suvedžiau, pinigus paskaičiavau. Jau iš matymo pažįstu vis daugiau žmogelių iš kitų parduotuvių. Tai taip jau 'Labas' 'Laba', o su vienu iš 'Vynotekos' tai keista taip. Kažko jau vos pamatęs vien tik šypsosi ir žvilgsnio negali paleisti. Žodžiu, linksma man ten, labai. Geriau negu mokykloje žiūrint iš tam tikro taško.

O jau kiek sušių prisivalgiau! Bet taip labai nom nom nom buvo ^.^ Atšventėme Gintarytės 17tą labai jaukiai, su epic dainomis, youtubu ir tumblr.

Na, ir kas be, ne.....O jėtckau klėckau! Vos  širdies smūgio negavau! Sėdžiu, rašau, arbatą gurkšnoju ir tik šast katė ant manęs užšoka ir atsigula. Murkia ir į visur nagus leidžia (labiausiai jai patinka juos suleisti į krūtinę - pipiec kaip skauda). KAIP AŠ JĄ MYLIU!

Tad toliau tęsiu ką norėjau parašyti.. Vis dažniau sunku nervus sulaikyti. Tiesiog iš niekur stresas apima - toks staigus, o paskui iškart nerimas. Baisu pasidaro. Tad labai deguonies pradeda trūkti, sunku kvėpuoti. Arba atvirkščiai - vos kvėpuoju, nes nebenoriu. Jeigu taip namie būtų, tai dar nieko. Bet kad taip nutinka tiesiog važiuojant autobusu, stovinti parduotuvėje eilėje ar tiesiog pamokos metu... Neįsivaizduoju kaip su tuo susidoroti. Tik prieš kelias dienas tokį mazochistinį dalyką padariau. Vos tik toks nervas didžiulis paėmė ir norėjosi tiesiog pradėti gaudyti orą - suleidau nagus sau į ranką. Nieko nebejaučiau. Taip gera pasidarė. Deja, po to vaizdas nebuvo malonus - visa ranka ir nusėta nagų įspaudų žymėmis ir vietomis net iki kraujo... Weee!

A, dar ką norėjau pasakyti, tai, kad pasirodo, jog netyčia ištryniau beveik visas nuotraukas iš čia, tad atsirado vietos naujoms nuotraukoms :)



Tik tiek :)

stagnacija. Pasroviui. Degradų rasotos pievos.

Nėra ko rašyti. Bet nėra ko man daugiau daryti. Norisi rašyti. Galiu išgalvoti nebūtas istorijas ar į buvusius įvykius įpinti fantastikos elementų. Bet taip nesinori dabar.

Pirmiausiai norėčiau supažindinti su dar viena gera grupe (deja, kadangi esu tokia paviršutiniška asmenybė, tai kreipiu dėmesį tik į pavadinimą ir į grojamą muziką - daugiau manęs  nedomina, nei grupės narių vardai ar kaip jie atrodo) - Four Tet (ir paskui ištisomis nuorodomis į kitų atlikėjų dainas esančias dešinėje pusėje)
Tai taip gerai. Ramiai, lengvai.

Judame toliau.

Džiaugiuosi dabartine lietuvių kalbos mokytoja, nes tikriausiai vien dėl jos prisiverčiau skaityti ir net užsiregistravau bibliotekoje (!). Prisimenu, kaip prieš kokius 5-4 metus labai mėgau skaityti knygas. Įvairiausias. Tiesiog sugrauždavau jas. Tačiau kažkas nutiko, kad nustojau skaityti, tai pasidarė nebe taip aktualu, o gal tiesiog.. Neįsivaizduoju net. Bet žiūriu kaip yra dabar ir džiaugiuosi, kad vėl grįžtu prie tekstų tų ilgųjų, autorių visokių.

oko. Nebegalėsiu čia kelti nuotraukų, nes ale išnaudojau visą vietą. Jeigu norėsiu kelti, reiktų mokėti ir panašiai. 8lt per mėnesį nėra dideli pinigai, bet kai aš taip vis rečiau rašau, nematau jokio reikalo mokėti pinigus. Tad - no more photos.

O, prisiminiau. Labai norėjau parašyti apie vakar dieną - antradienį. Myliu antradienius. Tik 5 pamokos, grįžtu namo kaip normalus žmogus. Ir ilsiuosi! Bet ne dėl to man įsiminė vakar diena. O tiesiog buvo taip. Jau po pamokų, įlipu į autobusą ir nueinu atsisėsti kur yra keturios vietos gale. Atsisėdu veidu į vairuotoją, šalia lango. Sėdžiu nukabinusi nosį, žiūriu pro langą į lekiančius objektus ir bandau atjungti protą. Kaip tik įmanoma. Tik pakeliu galvą, o už tų dviejų tuščių vietų priešais mane, sėdi moteriškė ir šalimais jos, prie lango sėdi vaikas. Tam vaikui gal kokie metukai. Neskiriu vaikų amžiaus. O tas vaikas tik stebi vaizdą pro langą. Stebiu - tas kleckas nenusėdi vietoje, vis muistosi, skėryčiojasi rankomis. Tada ta moteriškė padeda vaikui atsistoti ir prilaiko jį. Jis stovi ant kėdės, įsikibęs į atlošą ir žiūri man į akis. Ir tokios gražios akutės - tyros, gėrį tik mačiusios. Nusišypsau. Ir man atgal nusišypso. Kažkokia keista ramybė ir laimė užplūdo... Kone visą likusį kelią tas vaikas prastovėjo įsikibęs į atlošą, bežaisdamas žvilgsnių ir šypsnių 'karą'. Taip keista pasidarė, bet tai taip nuramino. Ech.

Šiandien tai ne taip linksmai grįžau. Kažkokio degrado, pragertu veidu buvau per visą autobusą išvadinta pasikėlusia ir šiokia anokia. Vos kumščius nulaikiau! Tokie kaip jis yra priežastis, dėl ko nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Šiaip stengiuosi nebendrauti su žmonėmis. Turiu kelis draugus ir man gana! Na gerai, buvo čia beveik prieš savaitę toks trijų sekundžių kadras: ieškau dovanos su drauge Europoje. Buvome kažkurioje interjero ir kitokių smulkmenų parduotuvėje ir stovėjau atsisukusi į duris - keistas įprotis stebėti aplinką. Žiūriu, žiūriu ir tik susikabinom žvilgsniais su kažkokiu vyriškiu. Nuleidau iškart akis. Bet po akimirkos pakėliau ir pagavau žvilgsnį vėl jo ir taip jis beeidamas irgi žiūri, ir galvą perkreipė, nusišypsojo. Na va tokie dalykai yra gerai.



Šiandien spėjau pilnai veidą 'pasidaryti' ir dėl to jaučiausi gerai visą likusią dieną. Manau, kad šiandien atrodžiau gerai (na aišku, yra begalė dalykų, ką reikėtų ir ką norėčiau pakeisti, bet palyginti su vakar diena, šiandien sau atrodžiau pakankamai normaliai.. patenkinamai... )

Pasislėpti. Laikinam, o gal ir ne.

Kas kažkiek laiko, man užeina didžiulis noras prapulti. Deja, tai nelabai įmanoma, nes turiu pareigas ir įvairius panašius dalykus. Bet yra veidąknygė, kurią galiu vis dėl to galiu kontroliuoti. Tad paslėpiau kuo daugiau nuotraukų (timeline neslėpiau, nes kiekvieną atskirai reiktų, o tą aš labai tingiu daryti), paslėpiau informaciją (tiem kam reikia ir kam rūpi ir taip žino, kas vienur ir kitur turėtų būti parašyta). Pasikeičiau vardą, pavardę. Ir viskas. Ramu. Labai.

Visiškai nepastebėjau kaip prabėgo visas tarpsnis, jau kone visas ruduo! Taip keista. Bet ir džiaugiuosi. Noriu, kad greičiau pasibaigtų mokslo metai. Ir tiek.

Bet kitas, žemiškesnis ir labiau įvykdomas noras yra toks:
rytas, saulė glosto blakstienas. Pirštais brauki per sieną. Dar stipriau susivynioji į antklodę. Veidą papuošia šypsnis. Tiesiog guli, mėgaujiesi. Iškeli rankas į viršų, nuleidi jas. Tyla. Ramybė. Daugiau nieko!

 Tik tiek tenoriu. Paprasčiausio ramaus ir nesuglušinto nuo skubėjimo ryto. Kuomet tiesiog mėgaujiesi tuo, kad atsibudai ir viskas. Daugiau nieko. Nieko.

mm - narnijų begalybės - o kokios nuostabios !

Mano protas kažkur išplaukęs. Nežinau kaip. Kodėl tuo labiau nesuprantu. Bet... viskas taip išsilieję prieš akis, o dažnai tiesiog stebiu ką nors ir nesuvokiu ką matau, į ką žiūriu. O čia pasirodo tiesiog pažįstamos akys šypsosi ir sveikinasi. Ir visi tokie laimingi atrodo. O aš... Aš nesijaučiu nelaiminga, man viskas yra labai gerai, tik laikas.. Kas tai yra?! Už ką man taip viską susuko - praeities nebėra, o ateities dar nėra! Taip, tai įdomu, bet paskui tiesiog apie daugiau nieką nebesugebi galvoti.

Laiko narnija, kurioje esu prapuolusi, besėdinti ant horizonto ir išleidžianti iš plaučių paskutinį mėtinį dūmą. Oj. Nekaip. Ane? Nors ne, man nesvarbu kitų nuomonė.

Gal neišsimiegojimas, o gal tiesiog sloga, bet jaučiuosi tokia išbaisėjusi, kad nesinori net į akis kam nors pažiūrėti. Tiek minusų. O pliusai? Pasislėpė lašiniuose tikriausiai, arba gal netyčia suvalgiau juos. Nežinau. Kone visuose sugebu įžvelgti krūvas pliusų, minusų stengiuosi nepastebėti arba kaip nors išmokti juos paversti į teigiamą pusę.

Mm, taip norėčiau likti namie! Neit nei į mokyklą ar dar kur. Yra pora dalykų, dėl ko ten man patinka, kurių, neminėsiu. Bet čia neesmė. O apskritai - kame esmė? Fū! Aš tokia... banalybės prisipumpavusi apsimetanti kažkokia protinga būtybe žmogus. KĄ?! Ne viskas, ate.

P.S. Šiaip viskas gerai. Tikriausiai.

Viską gelia nuo skausmo arba kodėl aš nemėgstu Ozo išpardavimų maratono

Aaah! Agonija... Šešias valandas prabėgiojau, pasėdėjau gal tik kokias dvi minutes per tą visą laiką.
Dabar Oze išpardavimai, kurie ryt baigsis. Ir žmonių begalybė - galo nesimato. Ką aš ten veikiau? Tikrai nesišopinau, neleidau pinigų ant kokių 70proc. nuolaidų ir t.t. Aš dirbau.
Dirbu "Mažojoje Ragainėje", kažkuo panašiu į padavėją (nurenku lėkštes, puodelius nuo stalų, sudedu į indaplovę, paruošiu arbatas, kavas, kapučinus ir pnš.). Ir nuolat būnu ant kojų. O šiandien tiek žmonių! Net atsikvėpti akimirkos nebuvo, kol neišpirko viso normalaus maisto - balandėliai, apkepai, salotos, lazanijos ir t.t. Tik tada apmažėjo žmonių, nes liko pirkti tik pyragai ir tortai. Bet iki tol - pragaras. Ateina banda žmonių, visi išalkę, pavalgo, tada reikia staliukus staigiai nurinkti, o tuo pat metu kažkas kavos užsisako, o dar reikia išplautus indus išimti ir t.t. Tpfū! O paskui dar namo važiuoti. Dar ant kojų pusvalandį belaukiant autobuso, tada jame ant kojų ir vėliau dar vieno autobuso dvidešimt minučių laukti. Jame irgi nėra vietų. Ryt vėl panaši istorija laukia. Net neįsivaizduoju kaip ištversiu.

:(

O man {ne}linksma

Ligoniukas. Vakar tai vos ant kojų pastovėjau. Būdavo atsikeldavau iš lovos, akyse tik aptemdavo, galva sukasi, o dar laiptais į kitą aukštą užlipti, kad arbatos pasidaryti.. Poukšt! Nosytė užsikimšus, o gerklytė, kaip daktarė pasakė - aiškiai paraudus ir dar labai smarkiai (nepatinka, kai kvėpavimą tikrina, reikia megztinį pasikelti ir tą ledinį stetoskopą priglaudžia prie įkaitusios odos). Pamaramamaaa.. Antibiotikus išrašė. Gerai. Man svarbu, kad tik kuo greičiau pasveikti - daugiau nieko šiai akimirkai nereikia! Arbatos nepadėjo. Tpfū. Bet atradau, kad labai skanu coldrexą su kokia nors arbata sumaišyti.

Nepaisant visų negalavimų, reikėjo keliauti į darbą. Laikas ten tiesiog bėgte prabėgo! Ryt ir vėl į ten. O dar Oze kažkoks išpardavimų maratonas, todėl ir pas mus ateina daugiau žmonių pavalgyti. O dėl to aš visai neturiu akimirkos atokvėpiui. Nuolat ant kojų. Bet man patinka. Nesiskundžiu.

Grįžau namo. Nieko nesuradau ką veikti. Tiesiog taip norėjosi ištrūkti ir ką nors kitko veikti, negu būti namie.  Tad išėjau į parduotuvę (aišku mama, sužinojusi, kad einu į parduotuvę, prirašė krūvą dalykų, ko reikia nupirkti). Užtrukau tik pusvalandį!.. Bet nusipirkau karšto šokolado miltelių - tad ir eisiu pasidaryti skanaus gėrimo (jeigu netingėsiu atsikelti nuo lovos...)

Nusmailinam antraštes, a?

Kalbėk nuoširdžiai. Tik ir tevaikštai peilio ašmenimis.

Žinai, gulėjau šiąnakt. Bandžiau užmigti. Susisukusi į kailinius - vienas iš didžiausių mano kambario minusų, tai ledinės žiemos ir pernelyg karštos vasaros. Kažkada mano senelis, kuris buvo tremtyje anuomet  paklausė mano nuomonės - ar yra geriau kęsti didžiulį karštį ar šaltį. Man tebuvo gal kokie 7 metai, jei ne mažiau. Tad mano galvelė dar nebuvo gerai susisukusi, atsakymus pateikdavau greitai, nepagalvodama apie pasekmes. Pasirinkau pirmąjį variantą - didžiulį karštį. O jis tik numetė mielą šypsnį. Klausia - kodėl. Sakau - nežinau. Tiesiog pasirodė, kad vasaros metu visi tokie patenkinti (dar tuomet, kai vasaros buvo pakenčiamos ir neperpildytos tvaiskios saulės, dar kai žaidėme parduotuves, pinigai buvo nuo kelio surinkti akmenukai, o įvairiausių spalvų gėlytės - geriausiai perkamos prekės). Nes juk žiema, šaltis. Kažkas ne to. Tai tiesiog negalėjo būti geras pasirinkimas. Nutildė greit mane jis. Sako - šaltis geriau. O aš, tik nesuprasdama ir nerasdama jokių argumentų tokiam atsakymui, paklausiau - kodėl? Kaip? Juk šaltis, tai sustingsi, nušalsi pirštus. Ir mano senelio didysis argumentas buvo toks: jeigu bus labai karšta, tai norėsi nusirengti, kol nebebus ko nusirengti. O jeigu šalta - prisirengti galėsi kiek tik norėsi. Kol bus šilta. Taigi. Mano vaikiškom smegenėlėms tai buvo didžiulis babakšt! Ir šiaip labai mylėjau savo senelį ir babą. Jau gal keturi metai, kaip baba mirė ir kokie metai ar du, kaip senelis iškeliavęs pas ją. Nepaisant mano tėvų skyrybų, aš po didžiausių giminių dramų, jaučiau su jais dviem didžiulį ryšį (vis dėl to baba man buvo kaip antra mama, tiek daug laiko su ja praleidau). Negaliu toliau rašyti. Vaizdas liejasi. Linksma. Ašaros. Gal aš kokia mazochistė, kad savo sielą taip kankinti mėgstu. Bet juos mylėjau. Gailiuosi... Paskutiniais mūsų gyvenimo metais, nebuvau pati geriausia anūkė. Tikrai skaudu dėl to, širdgėla, ar kaip ten ji vadinama, graužia mane.
*______________________Aš jausmus turiu. Ar bent jau turėjau________________________*

Ach. Kas dar mane slegia. O taip. Viskas! Bandau būt laiminga. Atrodo, kad tai visai pavyksta. Bent jau iš išorės. Kam tas vidus. Niekas ten nežiūri. O jei ir žiūrėtų, tai pamatytų krūvą nematytų rūšių vorų supynusių tankiausius tinklus. Kaip pas kitus atrodo, kad jei atversi žmogaus sielos vidų (bandau negalvoti apie fizinį žmogaus vidų, nes jau ir taip mane gąsdina prisiminus mano pasirinkimą biologijos ir chemijos A lygių), tai ten įvairiausiomis spalvomis blizgės dangus ir pievos, sklis melodinga, linksma ir maloni muzika. Pas kitus. Bet ne pas mane. Turiu nemalonų vidų ir sakykite ką norite, galvokite ką norite - man nerūpi! Norėčiau būti kaip siluetas naktyje. Nepastebima. Kad nebūtų kreipiama dėmesio. Kad niekas niekur nekviestų. Kad būčiau sau. Na taip. Juk esame dėl kitų, ane? O aš nenoriu. Tiksliau - nebenoriu. Nusibodo būti daugiau dėl kitų, nei dėl savęs. Anksčiau pernelyg jausdavau nuoskaudą dėl tokio prisirišimo prie kitų, savo paslaugumo. Viskas. Arba dar...
Juk mes ne daiktai. Tai kodėl sakome: aš to ir to tas ir anas, tas ir anas yra man tas ir anas. Nė velnio! Nei ji, jis ar tu, man nesi kažkas. Žmonės nėra daiktai, kad galėtume nustatyti kažkokį ryšį ar priklausomybę. Ko jau ko, bet Aš nenoriu būti kažkieno kažkas. Tai nėra gerai. Man patinka būti savęs ir sau, o ne jos/jo ir jai/jam. Ne. Tiesiog - ne. Get over it!

Tie aštuoni metai,
Atrodo, kad buvo
Lyg savaitė su
Dar viena diena.
Ta nereikalinga.
Pirmadienį man rodėsi,
Kad buvau ne savo vietoje.
Antradienis išblukęs buvo,
Visai kaip ir visos dienos
Iki penktadienio.
O pastarasis buvo ypatingas -
Tiek daug naujovių,
Tiek balsų negirdėtų,
Akių - nematytų.
Šeštadienis ir sekmadienis
Buvo blaivadieniai
Po penktadienio.
Galiausia atėjo blogiausia diena
Aštuntoji. Pirmadienis atrodo,
Bet ne, to apibrėžti neįmanoma.

Ir dabar, po šitiek laiko,
Pamatai veidą ir šypsnį -
Kažkur tai matyta,
Bet žvilgsnis - neregėtas iki šiolei.

Tarp dviejų tiesų

Kai tau atsuka nugarą,
Neatsuk savosios,
Nes žmogaus veiksmai,
Kaip pavasario vėjai,
Yra nenuspėjami.

Jei meldiesi Dievui,
Nesikreipk į giminę,
Nes nežinai kam
Atstovauja šis stabas,
Mirčiai tavai ar gyvybei gležnai.

Nepaisyk savo priešų kalbų,
O iškelk jų kepenis į dausas,
Nes tik jose tyros mintys
Ar veiksmai nuoširdūs,
Nesurūdys bei išliks tikri.

Ir rytojus bus toks pat

Kuomet žingsniai sparčiai seka
Juodas tas varno plunksnas.
Stebi, kaip atsiveria bedugnė
Tarp atodūsio ir graužaties,
O svajos tos senos, pamirštamos;
Sapnas bėga tau iš paskos,
Bet nespėja, nepaveja,
Nes košmarai praeities
Plaukus braukia nuo akių,
Su pagalve dusina ir liepia
Tylėti; mintys raitosi ant žemės
Prašo negautos (iki šiol) pagalbos
Trokšta vienumos, ramybės,
Be jų visų, tų neprašytų žmonių.

Galiausiai, o gal vis dar,
Jaučia baimę sakyti žodžius,
Daryti ar net galvoti kitaip
Negu liepiama buvo,
Dabar bijo paleisti,
Kokį neadekvatų juokelį
Ir pagauti šlykštų šypsnį,
Ar pajausti rankas aplink kaklą.
Iki šiol... Visados... Dabar.

O Tėve, perskaityki tai.

Brangus Sere, ar bent numanote,
Kad aš Jus pražudysiu vos tik užsimerksit?
O Mielasis! Ar tu nutuoki,
Kaip trokšta siela mana skausmo tavojo?!
Drauge, o Tu man būk šalia.
Klausykis mano priešo aimanų;
Jokiam šaltyje nesustings kaltės jo laikas,
Anei atsiprašymas tas nuoširdžiu pataps.
Nuskabyti tau nagus, aš trokštu,
Kaip rožės geliančius spyglius,
Nuplėšti pražilusią kupetą nuo tavo galvos,
Kaip subražytus josios lapus,
O kotą nurėžti, nes paprasčiausiai per ilgas.
Kad tik įsivaizduotum, kiek...
Kiek naktų praverktų, nemiegotų manų,
Dėl tavosios kalės, sąžinės nebuvimo!
Kaip kunkuliuoja nevaldomas noras manyj,
Išvirti sriubą iš tavo mėsgalių besielių ir
Sušerti kiaulėms - tavo gyvenimo deivėms.

A.R.

Tavęs Tavyje

Laikai suspaudęs kumščius,
Laukimas juk toks niekšas.
O ta jo prostitutė Nežinia,
Širdį visą šaltu Nerimu plūksta.
Išsižergę, burnas atvėpę,
Kad tuoj žiūrėk ir tysta,
Gliti ir permatoma seilė.
Vis dar laukia;
Narsto akimis namus tavus,
Iš padilbių, nei mėlynos, nei rudos,
Nepasakytum apie jį tu nieko.
Atsisėda jie ant lovos -
Likimo kalvė ir tavoji ateitis.
Ji jau įgudusi pirštais brauko ten,
Kur žino, gaus aiktelėjimą, šūksnį.
Tvirčiau, o kartais ir švelniau
Nespėji susivokti, kaip greitai viskas vyksta;
Negirdėjai žodžių, nei minčių savų;
Atsako nesugebėjai duoti,
Tad visas būsimas gyvenimas Tavo,
Tad visas buvimas tavęs tavyje,
Buvo nuspręstas už Tave.

A.R.

O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

Matei, kai rodyklė buvo vos ant dviejų,
Nepastebi, kaip linksta ties šešių jau...
Kuomet pavadinimai ištirpsta,
Lieka tiktais vaizdiniai...
Atmeti rankas atgal, sau už galvos,
O kaklą ta pačia kryptim nunarini.
Mąstai, kaip viskas čia yra,
Ko trūksta, o ko ne,
(gal kaip tik kažko tau jau per daug)
Kuomet šešėliai paslapčia,
Tau ištiesia tiesos apsiaustą;
Atbėga šnopuodamas prakeiktas suvokimas,
Kas šypsosi ligi ausų su paslėptu durklu skverne,
Ir kas voliojas tau po kojom griebdamas,
Darydamas skyles kišenėse tavose,
Grobdamas ir tas retas spynas
Be raktų, nes pastarieji pamesti..
Rankos, o kad nukirstos jos būtų!
Nebegali džiaugtis, mėgautis grobiu,
Nes išsvajotasis laimikis tau su garnyru
Sidabrinėje lėkštelėje patiekiamas.
Siekia, jos, o, kad taip nebūtų!
Nori, geidžia visko, ko dar nelietė, nečiupinėjo,
Sustirusiais nuo šalčio, plonais, kad net kauleliai
Šviečia, pirštais; nusisuki, bet negali atsilaikyti
Kol jauti, kad skruzdės lipa tavo kojomis ligi burnos,
O tas vidus, o tas šlykštus vidus,
Atskleidžia savo grožį nebūties kasdien.
Sako - mazochistai esat jūs, o aš tik trūkteliu pečiais:
Nei mazochistai, nei nacistai ar sadistai,
O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

A.R.

ενατένιση [gr.]

O aš tokia neapsakomai laiminga!

Dėl to turiu atsiprašyti savo didžiųjų siekių pradėti geriau mokytis. Nes apie mokslus nebegebu galvoti.

Kažkur skraidau nuolatos, nebegirdžiu kas man ką sako. Nebereaguoju. Man gera. Aš džiaugiuosi. Gal ir negebu to parodyti, bet tikrai, pagaliau, jaučiu kažką kitko negu monotonijos išdulkintą liūdesį. Pastarasis tikiuosi voliojasi kekšių namuose ar bastosi be batų raudonų žibintų kvartale.

Yra dar viena svari priežastis dėl ko jaučiu įsivyraujant didesnį pozityvą. Man atrodo, kad pagaliau truputį sukūdau. Oh, va tai buvo džiaugsmas! Deja, bet iš artimiausių žmonių sulaukiau ganėtinai kandžių ir iki ašarų privedusių replikų. Buvo tiesiog skaudu, nes man brangūs žmonės smerkė mano laimės supratimą ir priemones tikslui pasiekti. Bet ką galiu pasakyti - aš pati atsakinga už save, tad ir sprendžiu ar noriu šiandien pavalgyti ar gal nepavalgyti ir tuomet, jei nusišypsos sėkmė - pakūdėti po savaitės 'netinkamo' maitinimosi. 

Viena, kol kas esu,
Bet mintyse, žinau,
Kad esi šalia,
Laikai apkabinęs. 

Bijau, kaip visada,
(ech, ir vėl per daug

apie save aš čia)

kad įdėsiu pernelyg

daug vilčių į viską.
Arba, kad aklai pasitikėsiu.
Bet noriu, jaučiu,
Kad galiu pasitikėti,
Ištarti tai, ko nedrįstame dar.
Veiksmai pažaboti 

proto skvarbaus,

bet žvilgsnis imlus,

atviras ir,
Nuplėšiantis visas kaukes.
Keista, nes tai kažkas naujo,
Keista, nes nesusivokiu dabartyje,

Keista, nes viskas taip greita.
Tad gal laikas ir nėra

Viso ko variklis... 

!23:18!

Kadangi niekaip negaliu sutelkt minčių į mokslus... Dabar naktis. Skrandį pildau cukruotu kofeinu. Ir dar mąstau tik apie vieną žmogų - net nežinau ką sau galvoju! Aš tokia neatsakinga, kaip musė skrendanti per greitkelį. Pastarasis yra gyvenimas, o mašina - likimas, pritrėškiantis mane ir paskui su langą braižančiais valytuvais esu nubloškiama ant asfalto ir toliau traiškoma dar ir kitų žmonių likimų.

Šią naktį praleisiu be miego su daug puslitrinių puodelių kavos. Kava... Kova... Prieš gamtą ir save!

Bandau mintyse atkurti vaizdą... 3-4 metai atgal... Prieš visus aplinkos pasikeitimus. Išėjimo už komforto zonos. Bet tiesiog nebeprisimenu kokia buvau. O man vis sako: tu taip pasikeitei! Ir kuomet paklausiu kame tas mano atsiradęs kitoniškumas pasireiškia, nelabai kas geba atsakyti.

Brangus Daukša, prašau pasitraukti su savo jau akis badančia "Postile". Jos idėja man įsikabino į šoną, bet kaip pavasarį vėjas plaukus taršo, tai taip mintis, apie mokymasį visą tai mintinai, man širdį į šipulius suspardo. 

Nuzulintas nagų lakas. Atrodo šlykščiai.

[[TAI YRA KAŽKAS KITKO 23:13]]

Gal pasakyti... Bet ne. Negaliu. Nebūsiu kaip tie, kurie pernelyg anksti...

[[ŠYPSENOS NUO VEIDO NEGALIU PATRAUKTI 23:18]]

Turiu baigt tą mintį. Tokia kvaila šypsena puošia mano veidą. Išsišiepus kaip idiotė. 

Kokia šiluma užplūdo. Tik pirštai lediniai, bet širdis šokinėjanti iš džiaugsmo netikėto!!!

Dėl ko verta pradingti amžiams?

Visi sako -

 IŠMOKYK GYVENTI.

O aš prašau -

IŠMOKYK, KAIP NUMIRTI.



 Gyvenimo kelią mes turime patys susirasti, o jeigu reikia - atrasti. GYVENIMAS - poelgių ir pasekmių kratinys, pilnas baimių ir uždarytų durų. O jeigu pastarąsias ir praveriame, retai kada drįstame žengti per slenkstį į neapčiuopiamą tamsumą. Baimė. Visi, na gerai, dauguma, klausia kaip gyventi. Sinonimiški klausimai būtų tokie kaip: ką tas ir anas apie mane pagalvojo; ką geriau pasirinkti - 'a' ar 'b'? Visi gauti atsakymai į šiuos klausimus - aišku, jeigu apskritai gaunate kokį atsaką - tai yra kitų žmonių nuomonės, jų požiūriai ar įsitikinimai. Galbūt todėl ir tampame tokie patys kaip ir kiti. Individualumas išnyksta. Esame priklausomi nuo to, ar elgiamės, anot aplinkinių, kurių dažnai net nepažįstame, adekvačiai. Etiketas irgi patenka tarp to, kas yra adekvatu ir kas ne. Aišku aš neteigiu, kad dabar turėtume keisti visus įpročius, kurie susigulėjo mūsų visuomenėje (jei dar ir tokia mes galime vadintis). Bet dažniau turėtume pasitikėti savimi, savo galva - juk ne balioną tokį sunkų ant pečių tampomės kiekvieną mielą dieną. Negi būsime kaip sudžiuvę lapai, kurie tinkami tik surinkti į krūvą ir galbūt būti panaudoti kaip trąšos (bet ir tai mažai kas taip daro). O gal geriau būti kažkuo stipresniu. Būti ne nereikšmingu lapu, o tvirtu medžiu. Juk jis lieka stovėti, nors ir talžomas vėjo, jo nuomonės atšiaurios, o lapai tuomet, visi kaip venas, nukrenta, nuskrenda ir tampa eiliniu rudeniniu lapu. Nereikšmingu. Trypiamu. Nemanau, kad dauguma norėtų tokio gyvenimo - sumindžioto kitų nuomonių ar principų.
Prašau - išmokyk, kaip numirti. Nes paprasčiausiai to niekas nemoko mūsų. Visi mus moko ir kala mums į galvas savo požiūrį apie tai, kaip mums reikėtų gyventi. Bet tai manęs nedomina. Darau vienokius ar kitokius pasirinkimus. Jie nėra klaidingi ar teisingi. O galų gale, kaip galime sakyti ir vertinti kitus žmones pagal save? Pagal save nieko negalime vertinti, todėl, jeigu jau esame priversti ką nors spręsti apie kitus, tai turėtume savo pasirinkimą argumentuoti remdamiesi nusistovėjusiomis vertybėmis. O kaip įvertinti mirtį? Laiku? Pasiekimais? Kokia valiuta? Manyčiau pasiekimais vertinti būtų geriausia. Arba dar vertinti galima pagal tai, ar po savo amžinojo išvykimo paliksi ką nors vertingo sielai, dvasiai kitų žmonių ugdyti. Nes jeigu nepaliksi, tai reikš, kad tu tik egzistavai. Taip, gal dėl savęs ir ne vien egzistavai, gal apsilankei Tailande, pasisėmei išminties, gal išvykai į Himalajus ir šviežiu, gaiviu oru kvėpavai. Gal tau buvo gera. Gal susiradai sielos bičiulį. Bet žiūrint plačiau - ar Tavo buvimas šioje planetoje bus atsimintas po daugelio metų? O gal paskęs tarp masės mirusių žmonių egzistencijos faktų.

Tad ir klausiu:

- Kada;

- Kaip;

- Už ką

NUMIRTI?

iš lietuvių dalelė

vienas trumpas tekstas, kurį reikėjo pasiruošti lietuvių kalbos pamokai. 

"Kaip upės vaidmuo padeda sustiprinti gedėjimo įspūdį ir sukurti gedulingo teksto retoriką?"

Žmogus, jo jausmai ir išgyvenimai tiesiogiai atsispindi gamtos reiškiniuose. 

Upė yra personifikuota. Tačiau ji vis vien nesako nereikalingų žodžių. Upė nesustoja, vis teka ir taip išlaiko nenutrūkstamumą. Šiuo atveju netekties liūdesį ir skausmą mena sraunios ir viską niokojančios upės. Jose susikaupia ir yra nešamos mintys, prisiminimai. Tokiu būdu mintys yra išsaugomos, nepaleidžiamos vėjais, o teka kartu su kitomis mintimis. Galiausiai visos žmonių mintys, jausmai ir prisiminimai susimaišo vandens galybėje ir ištirpsta. Taip pat ir skausmas, širdgėla išnyksta pamažu. 

Iš upės nesitikima nei klausimo ar tuo labiau atsakymo. Iš upės norima harmonijos sielai ir mintims, ramybės suteikimo ir išklausymo. 

satorprotas

[lot. sator - plantatorius]. Galvokitės kaip norite.

Apie tai, ką dabar rašysiu (neįsivaizduoju kiek parašysiu - pastraipą ar tris) norėjau parašyti jau maždaug nuo rugsėjo pradžios. Apie tai, galvodavau dažniausiai darbo dienomis ~7.40. Bet vis neprisiruošiau parašyti, nes užmiršdavau. Tiesiog. Taigi.

Įsijaučiame.

Darbo diena. Tarkime trečiadienis. Pravažiavome jau "Europą". Sustojome prie sankryžos. Posūkis į kairę ir duobėtu keliu iki "Kalvarijų turgus". Prasigrūdu pro įvairias bobutes įsikibusias į savo gėlėtus krepšius. O ko tik juose nėra - svogūnų laiškai, praplyšę batai, kalinių rankovė bekyšanti, senų geltonų knygų puslapiai išplyšę. Didžiausius pykčius tenka iškęsti mano kuprinei (man ji nelabai dideles simpatijas kelia, bet nelabai turiu iš ko rinktis), su kuria, lyg su kokiu buomu turiu pasidaryti kelią link išėjimo. Tpfū. Oras, pagaliau! Bet veidą perkreipia keisčiausia mina kone iškart. Kvapų gausybė susimaišiusi tvyro. Šlykštu. Žiū tik, stotelėje apskuręs benamis šnarpia lašus ir jau tuščio "Cento" ("Ledo" ar dar bala žino kokio pavadinimo - vis vien vienas ir tas pats š.) alaus bambalio. Fū.
Iš Kalvarijų gatvės pasuku į Turgaus gatvę. O ten tikrieji vaizdai ir prasideda. Pamatai kokį diedą su išpampusia raudona nosimi, labiau primenančią tiesiog pomidorą, negyvomis, keistos spalvos akimis įsikibusį į spirito bonkę (už kurios atrodo, jei nesilaikytų, tai vietoje ir nukristų). Tik sulaikai orą ir stengiesi kuo didesniu atstumu praeiti. O jeigu... jeigu nespėji įkvėpti 'gaivaus' oro sklindančio iš turgaus tarškalynės  - tu pražuvęs. Rimtai. Nuo jų smarvės uždusti galima. Artėju prie kažkokio kazino, kuris lyg ir visą parą dirba. Prie ten esančių dviejų laiptų ištaškyti stiklo gabalai ir didžiulė raudona, matomai tiršto skysčio bala. Kraujas. Linksmas vaizdelis. Dažniausiai ramiai praeinu pro kirpyklą, ar tai grožio saloną, kažkokias šalimais "Nuomojamas patalpas". O tada vėl nemalonu. Kelio ženklo stulpą ramsto dėdulė su pamušta akimi, atsilapojusiu batu ir kaip gi be alaus rankoje. Kitaip ir neįmanoma. Gretimais stoviniuoja  ratelyje visai nepatrauklios išvaizdos, pragertais veidais ir cigaretėmis rankose maždaug 40ies metų kokie 6-7 vyriškiai. Žvilgsnį kuo toliau į kitą pusę nusuku, padidinu greitį.
Po tokių potyrių dar kelios minutės kelio ir, dažniausiai be jokių kitų nuotykių, atsiduriu mažiausiai septynioms valandoms toje pačioje mokymo įstaigoje.

Tad realiai mano kiekvienas rytas būna tokių, džiaugsmingų ir gyvenimo rutiną nuspalvinančių, patirčių perpildytas. Ir, kaip sakoma, reikia visame kame surasti bent vieną teigiamą pusę. Sugebėjau ir tai padaryti. Kasryt matydama tokius vaizdus tik dar labiau noriu gauti gerą išsilavinimą, mesti taurelę ir kilti, o ne svirduliuoti kelyje į mirtį (kodėl nesakau "Gyvenimo kelyje", nes einu link mirties ir tiek). Galbūt tiek. Jeigu dar atlėks idėjų... ai, niekas man neatlėks. Nuobodi aš. Eilinė šiam pasaulyje. Tarp visų.

P.S. su tuo dažnu buvimu netoli "Kalvarijų turgaus" supratau, kad jokie mados gigantai neprilygs keisčiausiems kalvarijų gyventojams. Ir hipsterinį dėdulę mačiau (kelnės užraitotos, stiliovi kaliošai, marškinukai languoti ir kažkokios raidės ištatuiruotos ant krumplių). Dar mąsčiau, kad ten vaikštantys tokie žmonės pasiklydę laike. Net ir iš akių galima taip pasakyti. Tiesiog ten man labai keista. Nemalonu. Bet labiausiai šlykštu.

Mielas lapkriti...

(noriu tiesiog parašyti trumpą laiškelį lapkričiui ir po mėnesio t.y., lapkričio 11d. pažiūrėsiu kiek pavyks pasiekti, įgyvendinti ir panašiai. Tad keliaujam).

     Nežinau koks tu būsi. Gal debesis aš vien matysiu. O ir saulę užmatysiu karts nuo karto. O gal bus šalta, labai šalta, kad prabūsiu susirietus į ožio ragą. Kas čia Tave man žino. 

    Kaip žinai, džiaugiuosi savo katės draugija (apie kurią jau bandau parašyti į čia keletą dienų, bet neprisiruošiu paspausti oranžinio mygtuko PASKELBTI). Ji labai šilta, miela, daug miauksi, o šaltomis naktimis ir šildo. Labai ją myliu. Nors retkarčiais ir per daug maisto reikalauja. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, norėtųsi su kuo nors pradėti labiau bendrauti. Kad ir kaip blogai jausčiausi tarp žmonių (viešajame transporte prisispaudžiu prie lango, kad tik koks nepažįstamas dėdulė ar tetulė nesiliestų su savo alkūne man į šoną), o minioje yra tik viena mintis - I feel so anxious around people. Taigi. Ko nors, net nežinau ko. Gal neilgam, bet bent jau trumpam. Rytoj eisiu dirbti pirmą kartą po visos vasaros. Keista labai. Atpratau nuo darbo ir tikėjausi, kad per mokslo metus neteks dirbti jokio darbo apart mokymosi. Bet yra kitaip. Šeimoj padėtis tikrai nėra pati geriausia. Tikiuosi, kad ryt bus viskas gerai. Tikiuosi, kad ir po mėnesio bus viskas gerai. Kolkas nepraleidau nei vienos pamokos. Dėl to labai didžiuojuosi, nes mano lankymas žymiai pagerėjo palyginus su praėjusiais mokslo metais, kuomet ateidavau kone kas antrą dieną. Pažymiai irgi truputėlį pagerėjo (nepaisant matematikos, iš kurios po šiai dienai turiu 5 ir 4), bet jie pamažu pradėjo kristi. Gal pavyks vėl juos pasikelti - būtų nuostabu!

    Noriu po mėnesio būti laimingesnė negu buvau vakar, esu šiandien ar būsiu rytoj. 

Kaip aš puikiai išnaudoju savo laiką.

Ryte atsikeliu. Susitvarkau, tvarkingai apsirengiu. Pavalgau pusryčius, išgeriu puodelį kavos ir einu iškart ruošti namų darbų. Kiekvienas savaitgalis būna toks. Rimtai? Norėčiau, kad taip būtų, bet tiesiog neišeina. Nesuprantu kodėl. Iš esmės tai yra va taip: atsikeliu, įsijungiu laptopą ir nuo 9h ryto iki 22h vakaro praleidžiu bala žino ką veikdama - tumblr, filmai, o jeigu dar susirandu kokį nors įdomų serialą, tai blogiau ir būti negali.
Pradėjau žiūrėti The Office ir tiesiog negalėjau nustoti juoktis. Kol kas pažiūrėjau tik pirmą sezoną, kuriame nėra labai daug serijų ir viena trunka vidutiniškai 21min. Toks užkabinantis dalykas.
Bandysiu nebegerti. Arba pasilikti tik prie silpnųjų gėrimų. Nes jau tikrai nusivažiavau ir tą pripažįstu. Nėra linksma ir dar dabar blogai jaučiuosi.

Bespalvis dangus - Visai nelinksmai

Ir vėl temos neturiu. O kada gi jos neturiu? Kaip pastebėjau tai tuomet, kai kas nors nutinka, arba norisi parašyti ką nors apie asmeninį gyvenimą.



Tiesiog jaučiuosi geriau negu anksčiau. Yra, kas mane džiugina, įneša kažką naujo į rutiną. Dėl to labai gerai yra.
Neturiu jokių naujų nuotraukų, kuriomis galėčiau pasidalinti su jumis. Deja.
Hmm. Apie 19h. buvo atėjusi tokia moteris pas mus į namus, kuri buvo siųsta iš teismo, dėl alimentų. Ten reikalai susiję su tuo, kad audrius (tėvas) nemoka mums alimentų. Klausinėjo tokių klausimų kaip "Kada paskutinį kartą bendravote su tėčiu? Ar sveikina gimtadienių ir kitomis progomis? Ne. Visai visai? O tai gal bent žinutę kokią atsiunčia? Irgi ne.. Hmm. O žinote kur gyvena jis dabar? O, bet tai vis tiek nesusitinkate. Sakot ryšys nutrūko. O kada? Mhm, prieš kokius 5 metus.. Tai čia kaip iškart po skyrybų? Tai jau ir prieš tai nelabai bendravote? Aišku.. aišku.. Liepa, o tu mažiausia, tai tau tikriausiai nelabai teko pažinti savo tėtį, taip? Ar prisimeni jį, ar tik iš nuotraukų? Tik iš nuotraukų.. Tai neteko tau jo meilės, vargšelė.." Kokios jo meilės?! Kokios? Meilę jausti gali tik sielą ir širdies su protu harmoniją turintis žmogus! O jis! O audrius... Koks jis tėvas, kai visiškai jam nerūpi jo keturi vaikai?! Ką jau kalbėti apie tai, kad mažiausioji jo dukra jį pamena jau tik iš nuotraukų.. Dar prieš ateinant tai moteriškei, mama trumpai pasakė mums dėl ko ji ateis, apie ką klausinės. Ir nutiko toks dalykas, kurio visai nesitikėjau. Stebėjau Liepos (jauniausiosios, 8m.) reakciją, kai mama paminėjo tėvą. Jos veidas tapo akmeninis. Staiga pasirodė, kad tuoj nukris. O tada tiesiog apsiverkė. Aš ją girdžiu kasdien verkiančią, bet tuo pačiu ir zirziančią - taip daro, kai nori ko nors, ko jai negalima ir pnš. Bet dabar buvo kitaip. Taip nuoširdu. Tas tikrasis vaiko skausmas. Širdgėla. Tada ir man sugriebė už širdies. Gal ji dabar yra tokia kokia yra vien dėl to, kad auga be tėvo, nėra patyrusi tiek, kiek aš jau būdama jos metų. Jautė, tik mamos meilę. Tiesiog tas suvokimas, tas, tą akimirką užplūdęs mane skausmas, neatėjo iš mano liūdesio. O iš mano sesės liūdesio ir tiesiog jaučiamos nuoskaudos. Empatija. Tiek. O po to jau tiek prisiminimų sukilo. Tiek ašarų. Tai kažkas keisto. Kaip kažkas, toks artimas, taip staigiai gali tapti visiškai nepažįstamu žmogumi. Kaip.

Dėl jo ramiai negaliu klausytis Enya'os , ac dc , Mamontovo muzikos. Nes bet kurią akimirką galiu palūžti.

Dar tiek daug rašyti apie jį galėčiau. Apie žmogų, kuris jau tik vaiduoklis mano gyvenimo istorijoje. Kurio nebeįvardinu kaip artimo. Kaip pažįstamo. Nes aš jo nebepažįstu.

Sugalvojau temą!

Bet iš pradžių noriu pasakyti, kad maždaug prieš parą užmiršau kaip kvėpuoti ir maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės arba nusibaigs ir susprogs! 



Namų darbams buvo užduotis pasižiūrėti keletą sąvokų. Nors ir žinomos, bet tiesiog tikslią reikšmę susižinoti ir tiek. Viena iš sąvokų - narcizas (narcisizmas; autoerotizmas) - tai asmuo, kuris pervertina savo reikšmę ir turi didžiulį norą, kad juo būtų žavimasi. Bet juk dauguma iš mūsų nemėgsta ir vengia tokių susireikšminusių žmonių. Argi ne taip?



Taigi, kad taip. Iškart sakau, kad aš esu narcizė. Trokštu pripažinimo, kad tai, ką darau būtų įvertinta. Dažnai tikrai persistengiu, bet mėgaujuosi kiekviena žavesio pilna akimirka. Net nežinau, gal dėl šito ir praradau tiek draugų. But who cares? I'm fabulous! 
Man tik iškilo toks klausimas - ar žmonės, kurie nuolatos suka (veltui) savo galvą, ką apie juos pagalvos kiti, yra narcisizmo pavyzdys? Tiek taip, tiek ir ne. Jie galvoja, nes nori patikti ir įtikti aplinkiniams. Galbūt labiau ne tai, kad įtikti, bet nori pripažinimo, nori palikti puikų įspūdį ir, kad niekas apie juos negalvotų blogai. Juk tai atitinką narcizėlius mūsų. Tačiau, drįstu teigti, kad tokie žmonės yra tiesiog pilni kompleksų - dažniausiai nepagrįstų. Jie nepasitiki savimi, nėra įsitikinę savo gerumu. O tai yra visiška narcizo priešingybė. Tad ir lieka toks klausimas.

O ką gero gali atnešti mums tokie susireikšminę, tobulumo paieškomis apsiėmę žmonės. Tokie neretai yra paliekami draugų, nuo jų nusigręžiama. Nes kas nori su tokiom asmenybėmis bendrauti? Tai tikras iššūkis! Tai yra tam tikras pasyvus nihilizmo skleidimas savo aplinkoje. Tačiau, nepaisant sugriautų socialinių ryšių su visuomene, narcizai turi daugiau galimybių aukščiau kilti gyvenime, karjeroje. Nors ir sako, kad Karma is a bitch (that is absolutely true), bet kas jiems, mums, narcizams. Sakau mums, nes peržvelgus akimis visus, tik ir matau daugumą iškėlusius nosis viršum debesų kalnų, statančius iš savęs neadekvačiai bendraujančias ir besielgiančias asmenybes. Pilna pavyzdžių gi! Tik nesakykit, kad nepastebėjote. Pirmoje vietoje kad ir mūsų išpeikta, bet vis vien mylima snukiaknygė - kiek daug ten žmonių (tarp tokių drįstu įskaičiuoti ir save pačią), kuriems jie patys yra visatos centras ir, kurie taip pat galvoja, kad kitų žmonių gyvenimai ir mintys turėtų suktis apie juos. Apie ask.fm išvis patylių - cirkas tikras ten. Įsijungiu, paskaitau ir bloga pasidaro. Jeigu jau tikrai kažkas norėtų jums parašyti, tai parašytų, paskambintų ar susitikę į akis pasakytų, kad tu paskutinis padugnė. O ten visiems mat lengva. Kaukėmis prisidengę mėtosi supuvusiomis frazėmis, o kitą dieną tik maloniai sveikinasi su tuo pačiu žmogumi, kurį anonimiškai viešojoje erdvėje išdergė. Mes, internautai, siekiame pripažinimo ( like'ų vadinamųjų, teigiamų komentarų, 30y30 ir t.t.).  Tad argi nesame mes modernieji narcizai? Esame. Todėl ir sakau, kad mums. Narcisizmo paveiktiems asmenims gali pavykti kilti aukščiau, nes jie siekia tobulumo, nori padaryti geriau, tiksliau, preciziškiau. O ne kaip nors atmestinai ir gauti patenkinamą rezultatą. Mes norime daug. Mes norime visko. Ir mes norime visų. Sveikintina, jeigu dar liko žmonių, kurie stovi ant žemės ir žiūri tiesiai į realią padėtį ir esamas galimybes (bei perspektyviai į ateitį).

Tikriausiai nepasakiau visko, ko norėjau, nes tiesiog atrieda nauja mintis ir ana pasimiršta, bet bent jau tiek jums parašiau.