19 liepos, 2012
3 - suvenyrų kičas {per savaitę susikaupusios mintys}
"Kitame mieste yra ten tokių r tokių puikių vietų, kurias būtina aplankyti... Taipogi pilna suvenyrų parduotuvėlių, kuriose galėsite nusipirkti DAR suvenyrų". Ir taip visą savaitę buvo akcentuojamas suvenyrų pirkimas. Dėl manęs, tai gali man niekas nevežti suvenyrų, nes kai atveža, tu jautiesi skolingas ir taip pat tada ieškai kažkokių menkniekių, kurie tikriausiai bus užmesti kažkur, rinks dulkes ir neturės jokios realios funkcijos, bei užims tik vietą. O be to jie nėra itin pigūs. Ir jeigu dar žmogui nepatiks visiškai tai ką atvežei? Na - suvenyrai ne man. Tiesiog kišti pinigus į tokius dalykus man atrodo beprasmiška. Galiu sau parsivežti kokį prisiminimą apčiuopiamą, bet kam vežti tam, kas nebuvęs ten. Tiesiog man tas visas suvenyrų bumas atrodo atgyvenęs, nebeįdomus.
2 - žvilgsniai ir panašūs brudai {per savaitę susikaupusios mintys}
Na, juk būna, kad netyčiom pagauni kieno nors žvilgsnį ir jau po sekundės nusuki kuom greičiau akis į tuščią sieną. O jeigu ne?
1.) Vakaras, saulė jau leidžiasi. Zalzburgo senamiesčio gatvės, aikštės jau kone tuščios - matyti tik vietiniai gyventojai ir pavieniai turistai su žemėlapiais rankose ir ant pilvų parpsantčiais fotoaparatais. Einame per pėsčiųjų tiltą - begalė susibėgančių žvilgsnių su nepažįstamais to miesto gyventojais ir svečiais. Ir pati negali nusukti akių į šoną, nes įdomu, kaip ilgai jie galės žiūrėti. Sugeba ilgai, o praėję, net galvą perkreipia ir vos neatsitrenkia į kitus žmones, nežiūrėdami į kelią. Pagaliau - tiltas įveiktas. Iškart perėjus tiltą susitinka akys tamsesnio gymio, maždaug mano metų vaikinuką - taipogi tamsių akių savininkas. Groja gitara ir traukia kažkokias populiarias balades. Ta pati situacija kaip ir ant tilto. Ir jau nevien akių kontaktas su dar daug daug vyriškių, bet ir daug šypsnių. Tai nusibosta, kone visą likusį maršrutą eini nuleidusi galvą, kad nebetektų dar vieno panašaus žvilgsnio sulaukt.
2.) Austrijos kalnų viešbutukas, netoli Insbruko. Interjeras klasikinis, kaip kaimiškas namelis. Jau vėlus vakaras, valanda iki vidurnakčio. O rankoj vėsi baltojo vyno sklidina taurė. Ramiu žingsniu einame nuo baro link staliukų ir ieškomės vietų - kur nors truputį nuošaliau, bet, kad būtų galima stebėti aplinką. Ir tik šast - du vaikinai sėdi prie apvalaus staliuko ir jau nužiūrinėja ir šypsenas laido. Vienas iš rytų šalių, o kitas - tamsios odos, spėju, kad pietietis. Dėl žaismingumo ir palaikyti šiltą patalpoje atmosferą, nusišypsau ir aš jiems. Radome laisvą staliuką, atsisėdome, šnekamės su mama ir mėgaujamės vynu bei atostogomis. Kokios 10min. praėjo ir tie du linksmuoliai pakilo nuo stalo ir praeidami dar didesnes šypsenas numetė, o aš, kaip paskutinė kvailelė, taip ir palaikiau laaaabai ilgą akių kontaktą su tuo pietiečiu. Na gerai, jie išėjo. Po kiek laiko, prie mūsų su gėrimais prisijungė dar keletas bendrakeleivių. Aš sėdėjau taip, kad nugara buvo atsukta į sieną, o priešais mačiau langą ir už jo - vietą, kur einama parūkyti. Klausausi ką kalba pašnekovai ir pati galvoju, gal pavyktų protingo bent kartą ką nors pasakyti. Ir tik jausmas, kad kažkas stebi (jau toks išlavintas mano šitas jutimas, kad net nemalonu darosi). Apsidairau, tai patalpoje žmonės esantys sėdi tik prie šio pačio staliuko kaip ir aš. Toliau dairausi. Matau, žmogus su ciza už lango ant pievelės stovi ir rūko sau. Ir stebi, ir žiūri. Ir tai tas pats pietietis. Viena taurė pasibaigė, atnešė draugas dar, po kiek laiko žiūriu vėl tas pats vaikinukas rūko ir stebi iš už lango ir taip po kelis kartus, kol buvo išgerto kelios taurės. Erzina taip.
3.) Šitas bene komiškiausias nutikimas per visą laiką. Važiuojame autobusu kažkurioje šalyje. Vairuotojas persirikiuoja į antrą juostą ir ruošiasi lenkti fūrą. Aš, sėdžiu pačiame autobuso gale, prie lango ir pasikišus kojas po savimi - piešiu kažkokias keistas būtybes į sąsiuvinį. Matau, kad jau ruošiasi lenkti, tai stebiu dešinėj pusėj tos fūros šoną ir žinau, kad jos vairuotojas, mato prie lango sėdinčius keleivius, pro savo veidrodėlį. O aš taip nustoju piešti, kai jau maždaug artėja vairuotojo kabina ir stebiu, kas toks vairuoja (aišku žinau, kad taip elgtis yra nemandagu, bet taip nuobodu buvo). Žiūriu ir vėl akių kontaktas su fūristu. Nu ok galvoju - vienas ir daugelio, tad toliau įsikniaubiau į savo piešinį ir raičiau ten smulkias detales. Galvoju sau - kodėl mūsų autobuso vairuotojas nepersirikiuoja į pirmą juostą, kad jau aplenkė tą fūrą, nebent dar nori apvažiuoti kažką iš pirmos juostos. Kaip tik su tokiomis mintimis, stebiu, kaip vėl susitinka akys su tuo pačiu fūristu, nes tas gūdras gi ir sugalvojo, papokštauti kelyje - pagreitino ir prisigretino prie autobuso galinio šoninio lango, kur aš sėdėjo. Važiuoja taip ir stebi, kaip aš piešiu. Pakeliu vėl akis, nusišypsau, na ir tas nusišypso. Vėl toliau piešiu ir nesuprantu, kas per nesąmonės dedasi. Tada autobuso vairuotojas jau vėl gazą paspaudė ir nutolome truputį, kad fūristas čiut čiut liko gale, bet jau tik girdžiu, kaip fūra greitina ir vėl priartėja, bet šįkart tik akies kampučiu stebiu jį ir viskas. Tai va šis dalykas per mdaug pusantros minutės pasikartojo kokius 3 kartus su tuo fūristu, kol galiausiai sugebėjom persirikiavot į pirmą juostą. Bet šitas kaži kaip prajuokino.
1.) Vakaras, saulė jau leidžiasi. Zalzburgo senamiesčio gatvės, aikštės jau kone tuščios - matyti tik vietiniai gyventojai ir pavieniai turistai su žemėlapiais rankose ir ant pilvų parpsantčiais fotoaparatais. Einame per pėsčiųjų tiltą - begalė susibėgančių žvilgsnių su nepažįstamais to miesto gyventojais ir svečiais. Ir pati negali nusukti akių į šoną, nes įdomu, kaip ilgai jie galės žiūrėti. Sugeba ilgai, o praėję, net galvą perkreipia ir vos neatsitrenkia į kitus žmones, nežiūrėdami į kelią. Pagaliau - tiltas įveiktas. Iškart perėjus tiltą susitinka akys tamsesnio gymio, maždaug mano metų vaikinuką - taipogi tamsių akių savininkas. Groja gitara ir traukia kažkokias populiarias balades. Ta pati situacija kaip ir ant tilto. Ir jau nevien akių kontaktas su dar daug daug vyriškių, bet ir daug šypsnių. Tai nusibosta, kone visą likusį maršrutą eini nuleidusi galvą, kad nebetektų dar vieno panašaus žvilgsnio sulaukt.
2.) Austrijos kalnų viešbutukas, netoli Insbruko. Interjeras klasikinis, kaip kaimiškas namelis. Jau vėlus vakaras, valanda iki vidurnakčio. O rankoj vėsi baltojo vyno sklidina taurė. Ramiu žingsniu einame nuo baro link staliukų ir ieškomės vietų - kur nors truputį nuošaliau, bet, kad būtų galima stebėti aplinką. Ir tik šast - du vaikinai sėdi prie apvalaus staliuko ir jau nužiūrinėja ir šypsenas laido. Vienas iš rytų šalių, o kitas - tamsios odos, spėju, kad pietietis. Dėl žaismingumo ir palaikyti šiltą patalpoje atmosferą, nusišypsau ir aš jiems. Radome laisvą staliuką, atsisėdome, šnekamės su mama ir mėgaujamės vynu bei atostogomis. Kokios 10min. praėjo ir tie du linksmuoliai pakilo nuo stalo ir praeidami dar didesnes šypsenas numetė, o aš, kaip paskutinė kvailelė, taip ir palaikiau laaaabai ilgą akių kontaktą su tuo pietiečiu. Na gerai, jie išėjo. Po kiek laiko, prie mūsų su gėrimais prisijungė dar keletas bendrakeleivių. Aš sėdėjau taip, kad nugara buvo atsukta į sieną, o priešais mačiau langą ir už jo - vietą, kur einama parūkyti. Klausausi ką kalba pašnekovai ir pati galvoju, gal pavyktų protingo bent kartą ką nors pasakyti. Ir tik jausmas, kad kažkas stebi (jau toks išlavintas mano šitas jutimas, kad net nemalonu darosi). Apsidairau, tai patalpoje žmonės esantys sėdi tik prie šio pačio staliuko kaip ir aš. Toliau dairausi. Matau, žmogus su ciza už lango ant pievelės stovi ir rūko sau. Ir stebi, ir žiūri. Ir tai tas pats pietietis. Viena taurė pasibaigė, atnešė draugas dar, po kiek laiko žiūriu vėl tas pats vaikinukas rūko ir stebi iš už lango ir taip po kelis kartus, kol buvo išgerto kelios taurės. Erzina taip.
3.) Šitas bene komiškiausias nutikimas per visą laiką. Važiuojame autobusu kažkurioje šalyje. Vairuotojas persirikiuoja į antrą juostą ir ruošiasi lenkti fūrą. Aš, sėdžiu pačiame autobuso gale, prie lango ir pasikišus kojas po savimi - piešiu kažkokias keistas būtybes į sąsiuvinį. Matau, kad jau ruošiasi lenkti, tai stebiu dešinėj pusėj tos fūros šoną ir žinau, kad jos vairuotojas, mato prie lango sėdinčius keleivius, pro savo veidrodėlį. O aš taip nustoju piešti, kai jau maždaug artėja vairuotojo kabina ir stebiu, kas toks vairuoja (aišku žinau, kad taip elgtis yra nemandagu, bet taip nuobodu buvo). Žiūriu ir vėl akių kontaktas su fūristu. Nu ok galvoju - vienas ir daugelio, tad toliau įsikniaubiau į savo piešinį ir raičiau ten smulkias detales. Galvoju sau - kodėl mūsų autobuso vairuotojas nepersirikiuoja į pirmą juostą, kad jau aplenkė tą fūrą, nebent dar nori apvažiuoti kažką iš pirmos juostos. Kaip tik su tokiomis mintimis, stebiu, kaip vėl susitinka akys su tuo pačiu fūristu, nes tas gūdras gi ir sugalvojo, papokštauti kelyje - pagreitino ir prisigretino prie autobuso galinio šoninio lango, kur aš sėdėjo. Važiuoja taip ir stebi, kaip aš piešiu. Pakeliu vėl akis, nusišypsau, na ir tas nusišypso. Vėl toliau piešiu ir nesuprantu, kas per nesąmonės dedasi. Tada autobuso vairuotojas jau vėl gazą paspaudė ir nutolome truputį, kad fūristas čiut čiut liko gale, bet jau tik girdžiu, kaip fūra greitina ir vėl priartėja, bet šįkart tik akies kampučiu stebiu jį ir viskas. Tai va šis dalykas per mdaug pusantros minutės pasikartojo kokius 3 kartus su tuo fūristu, kol galiausiai sugebėjom persirikiavot į pirmą juostą. Bet šitas kaži kaip prajuokino.
1 - bendravimas {per savaitę susikaupusios mintys}
Aš nemoku bendrauti su žmonėmis, bent jau man pačiai taip atrodo. Tiesiog yra taip, kad aš pati sau net nesu tiek įdomi, kad būčiau pati su savo mintimis, tad kodėl savo tuštybę turėčiau kam nors dar atverti ir kvaršinti kitiems smegenis su savo nuobodumu ir nemokėjimu bendrauti. Manau, kad man trūksta kažko savito - negebu nei pajuokauti normaliai, nei palaikyti pokalbį. Gal ir nekreipčiau netgi dėmesio į šį dalyką, nes neturiu didžiulio poreikio turėti didelį draugų ratą, bei bendrauti su žmonėmis. Ir taip jau daug turiu - geriau keli tikri, negu šimtai apkalbinėtųjų. Tačiau, kažkodėl žmonės nori su manimi bendrauti - prieina, susipažįsta, prisistato, pasakoja apie save. O ką aš? Pasišypsau, mintyse pagalvoju - kodėl aš nemoku taip bendrauti su kitais, taip, kad kai šnekėčiau, jie nežiovautų. Būna dažnai, kad šneka apie kažkokias banalybes, apie tai, ką matė, skaitė, girdėjo ir aš tiesiog apie tokius dalykus neturiu kam ko pasakyti, nes nebesidomiu nei naujienomis, nei garsenybių gyvenimais ir panašiai.
Tad nėra labai faina, kad žmonės mano, jog esu pasikėlusi/liūdna/pikta ir t.t., vien todėl, kad negebu palaikyti pokalbio ir jau po kokių penkių minučių tarp manęs ir pašnekovo stoja tyla.
Tad nėra labai faina, kad žmonės mano, jog esu pasikėlusi/liūdna/pikta ir t.t., vien todėl, kad negebu palaikyti pokalbio ir jau po kokių penkių minučių tarp manęs ir pašnekovo stoja tyla.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)