ενατένιση [gr.]

O aš tokia neapsakomai laiminga!

Dėl to turiu atsiprašyti savo didžiųjų siekių pradėti geriau mokytis. Nes apie mokslus nebegebu galvoti.

Kažkur skraidau nuolatos, nebegirdžiu kas man ką sako. Nebereaguoju. Man gera. Aš džiaugiuosi. Gal ir negebu to parodyti, bet tikrai, pagaliau, jaučiu kažką kitko negu monotonijos išdulkintą liūdesį. Pastarasis tikiuosi voliojasi kekšių namuose ar bastosi be batų raudonų žibintų kvartale.

Yra dar viena svari priežastis dėl ko jaučiu įsivyraujant didesnį pozityvą. Man atrodo, kad pagaliau truputį sukūdau. Oh, va tai buvo džiaugsmas! Deja, bet iš artimiausių žmonių sulaukiau ganėtinai kandžių ir iki ašarų privedusių replikų. Buvo tiesiog skaudu, nes man brangūs žmonės smerkė mano laimės supratimą ir priemones tikslui pasiekti. Bet ką galiu pasakyti - aš pati atsakinga už save, tad ir sprendžiu ar noriu šiandien pavalgyti ar gal nepavalgyti ir tuomet, jei nusišypsos sėkmė - pakūdėti po savaitės 'netinkamo' maitinimosi. 

Viena, kol kas esu,
Bet mintyse, žinau,
Kad esi šalia,
Laikai apkabinęs. 

Bijau, kaip visada,
(ech, ir vėl per daug

apie save aš čia)

kad įdėsiu pernelyg

daug vilčių į viską.
Arba, kad aklai pasitikėsiu.
Bet noriu, jaučiu,
Kad galiu pasitikėti,
Ištarti tai, ko nedrįstame dar.
Veiksmai pažaboti 

proto skvarbaus,

bet žvilgsnis imlus,

atviras ir,
Nuplėšiantis visas kaukes.
Keista, nes tai kažkas naujo,
Keista, nes nesusivokiu dabartyje,

Keista, nes viskas taip greita.
Tad gal laikas ir nėra

Viso ko variklis... 

!23:18!

Kadangi niekaip negaliu sutelkt minčių į mokslus... Dabar naktis. Skrandį pildau cukruotu kofeinu. Ir dar mąstau tik apie vieną žmogų - net nežinau ką sau galvoju! Aš tokia neatsakinga, kaip musė skrendanti per greitkelį. Pastarasis yra gyvenimas, o mašina - likimas, pritrėškiantis mane ir paskui su langą braižančiais valytuvais esu nubloškiama ant asfalto ir toliau traiškoma dar ir kitų žmonių likimų.

Šią naktį praleisiu be miego su daug puslitrinių puodelių kavos. Kava... Kova... Prieš gamtą ir save!

Bandau mintyse atkurti vaizdą... 3-4 metai atgal... Prieš visus aplinkos pasikeitimus. Išėjimo už komforto zonos. Bet tiesiog nebeprisimenu kokia buvau. O man vis sako: tu taip pasikeitei! Ir kuomet paklausiu kame tas mano atsiradęs kitoniškumas pasireiškia, nelabai kas geba atsakyti.

Brangus Daukša, prašau pasitraukti su savo jau akis badančia "Postile". Jos idėja man įsikabino į šoną, bet kaip pavasarį vėjas plaukus taršo, tai taip mintis, apie mokymasį visą tai mintinai, man širdį į šipulius suspardo. 

Nuzulintas nagų lakas. Atrodo šlykščiai.

[[TAI YRA KAŽKAS KITKO 23:13]]

Gal pasakyti... Bet ne. Negaliu. Nebūsiu kaip tie, kurie pernelyg anksti...

[[ŠYPSENOS NUO VEIDO NEGALIU PATRAUKTI 23:18]]

Turiu baigt tą mintį. Tokia kvaila šypsena puošia mano veidą. Išsišiepus kaip idiotė. 

Kokia šiluma užplūdo. Tik pirštai lediniai, bet širdis šokinėjanti iš džiaugsmo netikėto!!!