Tarp dviejų tiesų

Kai tau atsuka nugarą,
Neatsuk savosios,
Nes žmogaus veiksmai,
Kaip pavasario vėjai,
Yra nenuspėjami.

Jei meldiesi Dievui,
Nesikreipk į giminę,
Nes nežinai kam
Atstovauja šis stabas,
Mirčiai tavai ar gyvybei gležnai.

Nepaisyk savo priešų kalbų,
O iškelk jų kepenis į dausas,
Nes tik jose tyros mintys
Ar veiksmai nuoširdūs,
Nesurūdys bei išliks tikri.

Ir rytojus bus toks pat

Kuomet žingsniai sparčiai seka
Juodas tas varno plunksnas.
Stebi, kaip atsiveria bedugnė
Tarp atodūsio ir graužaties,
O svajos tos senos, pamirštamos;
Sapnas bėga tau iš paskos,
Bet nespėja, nepaveja,
Nes košmarai praeities
Plaukus braukia nuo akių,
Su pagalve dusina ir liepia
Tylėti; mintys raitosi ant žemės
Prašo negautos (iki šiol) pagalbos
Trokšta vienumos, ramybės,
Be jų visų, tų neprašytų žmonių.

Galiausiai, o gal vis dar,
Jaučia baimę sakyti žodžius,
Daryti ar net galvoti kitaip
Negu liepiama buvo,
Dabar bijo paleisti,
Kokį neadekvatų juokelį
Ir pagauti šlykštų šypsnį,
Ar pajausti rankas aplink kaklą.
Iki šiol... Visados... Dabar.

O Tėve, perskaityki tai.

Brangus Sere, ar bent numanote,
Kad aš Jus pražudysiu vos tik užsimerksit?
O Mielasis! Ar tu nutuoki,
Kaip trokšta siela mana skausmo tavojo?!
Drauge, o Tu man būk šalia.
Klausykis mano priešo aimanų;
Jokiam šaltyje nesustings kaltės jo laikas,
Anei atsiprašymas tas nuoširdžiu pataps.
Nuskabyti tau nagus, aš trokštu,
Kaip rožės geliančius spyglius,
Nuplėšti pražilusią kupetą nuo tavo galvos,
Kaip subražytus josios lapus,
O kotą nurėžti, nes paprasčiausiai per ilgas.
Kad tik įsivaizduotum, kiek...
Kiek naktų praverktų, nemiegotų manų,
Dėl tavosios kalės, sąžinės nebuvimo!
Kaip kunkuliuoja nevaldomas noras manyj,
Išvirti sriubą iš tavo mėsgalių besielių ir
Sušerti kiaulėms - tavo gyvenimo deivėms.

A.R.

Tavęs Tavyje

Laikai suspaudęs kumščius,
Laukimas juk toks niekšas.
O ta jo prostitutė Nežinia,
Širdį visą šaltu Nerimu plūksta.
Išsižergę, burnas atvėpę,
Kad tuoj žiūrėk ir tysta,
Gliti ir permatoma seilė.
Vis dar laukia;
Narsto akimis namus tavus,
Iš padilbių, nei mėlynos, nei rudos,
Nepasakytum apie jį tu nieko.
Atsisėda jie ant lovos -
Likimo kalvė ir tavoji ateitis.
Ji jau įgudusi pirštais brauko ten,
Kur žino, gaus aiktelėjimą, šūksnį.
Tvirčiau, o kartais ir švelniau
Nespėji susivokti, kaip greitai viskas vyksta;
Negirdėjai žodžių, nei minčių savų;
Atsako nesugebėjai duoti,
Tad visas būsimas gyvenimas Tavo,
Tad visas buvimas tavęs tavyje,
Buvo nuspręstas už Tave.

A.R.

O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

Matei, kai rodyklė buvo vos ant dviejų,
Nepastebi, kaip linksta ties šešių jau...
Kuomet pavadinimai ištirpsta,
Lieka tiktais vaizdiniai...
Atmeti rankas atgal, sau už galvos,
O kaklą ta pačia kryptim nunarini.
Mąstai, kaip viskas čia yra,
Ko trūksta, o ko ne,
(gal kaip tik kažko tau jau per daug)
Kuomet šešėliai paslapčia,
Tau ištiesia tiesos apsiaustą;
Atbėga šnopuodamas prakeiktas suvokimas,
Kas šypsosi ligi ausų su paslėptu durklu skverne,
Ir kas voliojas tau po kojom griebdamas,
Darydamas skyles kišenėse tavose,
Grobdamas ir tas retas spynas
Be raktų, nes pastarieji pamesti..
Rankos, o kad nukirstos jos būtų!
Nebegali džiaugtis, mėgautis grobiu,
Nes išsvajotasis laimikis tau su garnyru
Sidabrinėje lėkštelėje patiekiamas.
Siekia, jos, o, kad taip nebūtų!
Nori, geidžia visko, ko dar nelietė, nečiupinėjo,
Sustirusiais nuo šalčio, plonais, kad net kauleliai
Šviečia, pirštais; nusisuki, bet negali atsilaikyti
Kol jauti, kad skruzdės lipa tavo kojomis ligi burnos,
O tas vidus, o tas šlykštus vidus,
Atskleidžia savo grožį nebūties kasdien.
Sako - mazochistai esat jūs, o aš tik trūkteliu pečiais:
Nei mazochistai, nei nacistai ar sadistai,
O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

A.R.