Šaltukas..ehhhhhh.... dulkių spindesys

Va, gan gerai išnaudojau tingų šeštadienį. 

Ryte siurprizas - močiutė atvažiavo pas mus į svečius. Su krūva bandelių, saldainiukų, fitči miči ir taip toliau (11h buvo jau atlėkusi, o prasivarčiau lovoj iki 14h...). Išsiritus iš lovos - tai taip sunku padaryti - nuėjau pasisveikinti.. Kažką ten pašnekėjom, parodžiau močiukui savo piešinius, tarp kurių buvo įsimaišę ir prieš tris metus rašyti mano eilėraščiai. Močiutei jie paliko gerą įspūdį, bet prisiminus ką ten rašiau, tai truputį gėda pasidarė. Na kas jau yra tas. Tada, buvo pareikšta, kad po pusvalandžio visi vyksime į sodą, o po jo į mišką pavaikštinėt, žibučių paieškot ir galiausiai trumpam pas močiutę užlėkt į svečius.

Nuvažiavome į sodą. Pradėjo snigti. Argh, baisu. Nepaisant to, buvo paskinti 'kačiukai', 'snieguolės' - mažos puokštelės. Ilgai neužsibuvom. Sekantis sustojimas - miškas. Atsiplėšiau ten nuo visų ir taip ramu buvo.. Šiek tiek pafotografavau, bet žibučių nelabai radau, vos kelias, bet ir tai, nelabai išsiskleidusias...

Kitas sustojimas - močiutės namai. Su seneliu pašnekėjom apie sovietmetį, na, tiksliau jis pasakojo atsiminimus, kiek daug buvo galima nuveikt su pora rublių. Paskui apie bankus papliotkinom. Tada mane nusigriebė močiutė (plius ji visą dieną kartojo, kad aš labai sublogau.. na gal šiek tiek) ir leido pasirinkti iš jos skarų kurias 'pasiskolint' norėčiau. Tai pasirinkau keletą. Gražios. Na aš gi tokia biedna, kad pati negaliu nusipirkti iš kokių prestižinių mados namų naujausios kolekcijos mažos išmargintos raštais skarelės. Tada paklausiau ar galėčiau tarp senų papuošalų pasiknisti. Visai kaip vaikystėj. Valandų valandas prasėdėdavau ant žemės apsipylusi karoliais ryškių spalvų, visas rankas nusipuošus milžiniškom apyrankėmis. Nuo masyvių žiedų pirštai įsiskaudėdavo, o blizgančias sages vargais negalais, bet įsikabindavau į marškinėlių medžiagą. Atnešė tris iš Kaukazijos pirktas dėžutes. Atidarius pirmą tokia nostalgija užplūdo. Atrodo, kad vėl aš maža mergaitė, negalvojanti apie rytojų, o ką jau kalbėt apie tai, kas bus po metų. Kai grįžus namo mama nuvalydavo visą išmurzintą veidą. Karo žaidimai, šėlsmai smėliadėžėj... ahh, laikai buvo. Ne taip, kaip dabar, pirmokėliai su aifounais laksto. Eh, net neverta apie tai šnekėt. Kas nėra to patyręs, tai nesupras ir tiek. Bet ką aš čia. O karolių galybė neapsakyta. Peržvelgus visas dėžutes ir dar išnaršius du stalčius visokių smulkmenų radau dvi seges. Man jos tokios gražios, kad ne tas žodis. Ir man leido jas pasiimti! Yeah!

Skarų fragmentai

Vintage ale 

Sweet dreams

Labai prastai miegu pastaruoju metu.. negaliu užmigt iki 6h ryto. Niekaip.. Kelias valandas prasivartau lovoj su keisčiausiomis mintimis.
Va šiąnakt galvojau apie mini filmo sukūrimą. Tiesiog kiekviena scena bėgo pro akis. Atrodė, kad jau viskas nufilmuota ir žiūriu tiesiog filmą. Jau užbaigtą. Pirma sukilo maištas manyje - nenoriu eiti pagal taisykles. Paskui pokalbis su direktore. Mačiau kiekvieną akimirką - kaip nufilmuota, kokie žodžiai sakomi, kaip krenta šešėliai filmavimo vietoje ir panašiai. Kiekvieną mažiausią detalę mačiau gyvai. Pokalbis su direktore. Kokia intonacija, kamera 45 laipsnių kampu atsukta į langą pastatoma, kadre - lūpos, 2/3 jų. Lemiamas sakinys "Tai išmeskit mane, prašau". Tada žvilgsnis. 1 sekundė. Lūpos, pamažu vienas kampas lūpos pakyla į viršų - pergalė. 2 sekundės. Ekranas tampa juodas. Ir taip toliau! Ir tai kelias valandas gulint lovoj bėga vaizdas. Jau gal metus svajoju būti režisierė arba kažkas panašaus. Neišmanau specifikų, bet jaučiu tai specialybei neapsakomą trauką. Dar niekuo nenorėjau būti taip stipriai. Viską atiduočiau. Save.





Pavyko užmigti tik 8h ryto, kai visi namiškiai išsinešdino - į darbą, mokyklą. O tada sapnas. Vakar irgi sapnavau. Mm.. Gal pirma apie vakarykštį sapną...

Vakar. Nepavyko nusigauti į namus. Likome pas močiutę. Visi valgė įvairius saldumynus. Bet trumpai. Greitai išjungė šviesas. Aš, sumaniau apeit pirmą kartą matytą vietą. Atidarau vienas duris - nieko. Paeinu koridoriumi - dar vienos duris po dešinei. Atidarau. Blausi, vos šviečianti lempa apšviečia žalsvais tapetais išklijuotą kambarį. Bet ten nieko nėra. Durų stakta žemai, tenka pasilenkti. Aš jau kambaryje. Tik girdžiu koridoriuje kažkoks subruzdimas. Iškišu kiek įmanoma mažiau galvos ir kiek aprėpia žvilgsnis, apsidairau. Gale siauro koridoriaus stovi trys žmonės. Nepaisant to, kad šalia jų nebuvo šviesos šaltinio, sugebėjau įžiūrėti, kad tie žmonės buvo tamsaus gymio. Iš balsų supratau, kad vyrai. Greitai įtraukiau galvą į kambarį, atsišliejau į sieną ir galvojau - ką daryt. Nerimas. Pabandžiau uždaryti duris. Jau beveik. Girgžt. Durys. Velniava. Kodėl... Išgirdau artėjančius žingsnius. Durys atsilapojo. Mane ištempė į koridorių. Pradėjo kamantinėti - ką išgirdau, ką žinau, kiek laiko klausiausi. Pakėliau akis ir patylom pasakiau ,,Nieko negirdėjau, nieko nemačiau, nieko nežinau...". Vienas iš vyrų, su juoda skrybėle, tokia kaip iš senų filmų agentai būna, pagriebė man už rankos ir pakėlė nuo žemės. Sako ,,Eik iš čia, tau čia nereikėtų būti". Tada kitas pažiūrėjo į jį su nerimu ir užkimusiu, tikriausiai prarūkytu balsu, nes nuo jo pačio atsidavė  pigiomis, kontrabandinėmis cigaretėmis, tarė ,,Bet ji mus matė! Ar tu.. tu proto netekai?!". Išgirdau močiutės balsą, piktą. Tokio dar niekad nebuvau girdėjus. Prislopintą, pilną pagiežos ir  .. Ir baimės ,,Palikit ją ramybėj. Jūsų kambarys tuščias, kaip visada. Aptariat reikalus ir dingstat!". Nuo kambario švieselės sugebėjau įžiūrėti ir įsidėmėti vieną veidą. Močiutė palydėjo mane į svetainę savo. Vis dar jaučiau įsmeigtus jų žvilgsnius. ,,Tu nieko nematei šiąnakt. Aišku?". Tik palinksėjau galva ir viskas aptemo.
Kažkur važiavau. Troleibusu. Tuo nauju, žemagrindžiu. Įlipau pro galines duris ir likau stovėti prie jų. Nejučiom apžvelgiau visus keleivius. Tik sustingau. Mano žvilgsnis susitiko su blizgančiomis juodom akimis. Tas pats veidas. Tamsaus gymio oda. Rankose gniaužė permatomą politileninį maišelį. Greit pažvelgiau pro langą. Dar dvi stotelės. Moteriškas balsas pasakė vieno sustojimo pavadinimą. Dar truputį. ,,Nė nebandyk išlipti". Kita stotelė. Jau beveik buvau išlipus iš troleibuso, kai mane sugriebė ir įtraukė į vidų. Prie kaklo pajutau kažką aštraus. Švirkštas. Vsio. Pradėjom važiuoti, tik vairuotojas neuždarė durų. Taip ir važiavome. Širdis nusirito į kulnus. Keliai linko. Oro trūko. Važiuojam pakalne. Mano baisiajam pakeleiviui teko įsikibti už turėklo, kad nenukristų. Tą akimirką jis atitraukė ranką su švirkštu nuo mano kaklo ir paleido kitą ranką nuo mano, jau bebaigiančio nutirpti riešo. Pačiupau nuo kėdės įtartiną maišelį ir šokau pro duris. Susižeidžiau koją, bet tuo metu nieko nebejaučiau. Tik atsisukau į tolstantį troleibusą ir pasileidau bėgti. Bėgau. Reikėjo pagalbos. Namai toli, draugai - neturiu tokių. Netoliese buvo viena įstaiga, kur dirba pažįstamas. Ten pagalbos. Pasileidau bėgti ten.
Uždususi jau buvau prie įėjimo. Pagaliau. Paspaudžiau skambutį. Nieks neatidarė. Nulenkiau rankeną ir durys prasivėrė. Atrakintos. Keista. Praėjau begalybę kambarių. O. Štai ir jis. Sverdėja į šonus. ,,O, labas! Kaip tu čia pat.."... ,,Nėra laiko! Skambink policijai arba dar kam nors! Ten buvo jie, čigonai tie kur vakar..." ,,Ėėh, ramiau! Kur tau, aš, toks skambinsiu kam nors?! Juokauji? Mes čia svečių laukiam, o tu.. Ai, eik, prisėsk, palauk truputį". Nuėjau į tolimiausią kabinetą, prisėdau. O ne! Maišelį tai ir palikau ten jam.. Nubėgau ir žiūriu - ant stalo jau atidarytas maišelis, balti milteliai tvarkingai dozėmis suskirstyti. O jis. O jis ateina, dar labiau svirduliuodamas! Akys apsiblaususios, neaiškios kažkokios. ,,Še, gal nori pabandyti ir.." tik jis užsikirto. Žiūrėjo į kažką už manęs. Apsisuku o ten du vyrai. Tokie žavūs. Su smokingais. Batai - nublizginti, juodi, smailianosiai. Jiems už parankių laikėsi dvi panelės, iš veidų ir figūros labiau primenančios barbes. ,,Tai ką - be mūsų linksmintis pradėjot?". Vaizdas aptemo.
Viskas dingo. Atsimerkiu, pašoku. Užmigus buvau. Nieko nebe suprantu. Padangų cypimas. Nejučiom išbėgu iš tos patalpos ir atsiduriu vėl prie to pačio stalo. Maišelio nebebuvo. Ant grindų ir sienų buvo pilna raudonų, dar blizgančių dėmių. Kambario kampe buvo sumesti į krūvą visi kūnai - pažįstamo, jo draugės ir jų keturių draugų.



Tiek prisimenu iš vakarykščio sapno. Gal vėliau apie šiandieninį parašysiu..

Kleckai

Keistai aš gyvenu. Einu miegot 5h ryto, atsikeliu kažkur 14h dienos... O ką veikiu naktį net nepamenu.. Ir taip jau dvi savaites.
Pasveikau jau kone pilnai, tik LOR daktarė poliklinikoj pasakė, kad gali būti man alergija kažkam... Hmm... Tikiuosi, kad taip nėra.
Namie nusibodo sėdėti. Jau net neina apsakyti žodžiais, kaip pabodo. Mhm.. Užtat mokyklos visai nepasiilgau. Anei kiek. Pasiilgau žmonių kai kurių iš ten. Tiesiog.
Ir šiaip! Labai pasiilgau draugų! Vienų jau gal kelis mėnesius nemačius, tai liūdna darosi. Bet va, artėja taip lauktoji atostogų savaitė (na man atostogos jau antra savaitė kaip trunka, bet čia neesmė) ir tikiuosi per jas daug ką nuveikt. Jau kaip ir suplanuota viskas buvo, bet mama pareiškė, kad pasiima atostogas ir važiuosim visa šeima kur nors kartu. Nu ok, kartais visai nieko būna.
Oj, va. Buvau šeškinės poliklinikoj, vaikų skyriuj. Ir mama taip juokėsi kai ėjom į tą skyrių. Sako "O, žiūrėk, tu čia dar vaikas :D hahahahaaa :D Visi čia tokie maži, o tu kaip kas čia :D". Na linksma taip buvo. Tiek mažų ir mielų kleckų (vaikučių) prisižiūrėjau. Jų tokios akytės gražios! O jei dar nusišypso...
Išvada viena - reikia bandyti eiti anksčiau miegot. Tik nežinau kaip - dar laukia trys ar keturi nepažiūrėti, bet atsisiųsti filmai... Kaip nors.

Radau tokią vieną, gal nuo žiemos ar rudens užsilikusią foto :)

Kadangi vakar negalėjau rašyt

Pagaliau vakaras. Žibintų šviesas gaubia rūkas. Plaukia lengvai virš ežero. Žvaigždės - nė vienos. Debesų frontas tankiai susispaudęs slepia dangaus kūnų skleidžiamas šviesas.
Priešais esančiame name knibžda gyvenimas. Šviečia spalvoti kvadratai - vaizdai į svetimus gyvenimus. Bet ne šiaip kokius, o į spalvotus. Va oranžinis, o gretimais alyvinis svaigina. Prabėgi akimis ir staiga žvilgsnį suvilioja pasilikti energijos pilna raudona. Gražūs tapetai. Nuo jų gi viskas ir priklauso. Energija ar ramybė kambaryje tvyros, o gal tiesiog kreminių tapetų prisigėrusių levandų aromato bus jauku, šilta. Gal.
Greit pravedu akimis po savo mažą, nesiekiančią 10 kvadratinių metrų ploto asmeninę erdvę. Tamsu. Baltos linijos. Bet iš esmės - juoda, niūru. Juodi, viską sugeriantys tapetai prideda savotiško šarmo, bet tuo pačiu ir atima. Šviesą. Jos čia nebeliko, jau net baigiu pamiršti kaip ana atrodo. Šlykščias žalsvos spalvos ir nusitrynusias medines grindis slepia jau sutrypta ir nagų lakų dėmėmis nusėta kiliminė danga. Norėjau kitokios, bet, juk piniginė, deja, bet ribas turi. Elegantiškais raštais pripaišyta, stovi tvirtai, dvispalvė (juoda-balta kas be ko) dvimetrinė spinta. Atrodo galingai, bet neleiskime išorei kalbėti apie vidų. Garderobo - stygius. Sukrauti seni madų žurnalai su negyvais manekenų veidais, stiklinėmis akimis. Tarp senu mėlynu rašalu nutaškytų lubų ir aptrupėjusių plyšių plyti voratinkliai. Man jie patinka.