Ar jau pasiekei tą kritišką cinišikumo tašką? Ar vis dar nesugebi žvelgti toliau svo egzistencijos išblizgintų batų?
Koks aš silpnas žmogus. Ne. Negaliu vadinti savęs žmogumi. O tuo labiau asmenybe. Negaliu priversti kentėti savo fiziškojo prado vardan žinių, tariamos ir įsvaizduojamos ateities.
Jūros bangomis slenku it Slunkius. O Škėmos Stenlio tragizmas užgrobia smegenų žievės linkius. Tada terorizuoja. Rankos dreba. Galėtų nukrist. Kurgi tas sapnuose ne kartą regėtas mėlynas gyvenimas, apjuostas trijų metrų balta virve?!.
Ruduo.. ruduo... Krenta lapai mėlyni ir prapuola laikinumo miškuose.
