Kuomet yra sakoma - turi gyventi, tuo mėgautis. Nevalia galvoti kitaip. O taip. Tačiau niekas atitinkamu metu nepaklausė - ar nori gimti. Jei atsakymas neigiamas - gal negimsti. Tačiau tuomet tai reiškia, kad kažkas vis dėl to užduoda tą esminį klausimą. Bet jei noras nėra patenkinamas, o gal ir pats klausimas nėra užduodamas - ką daryti tam, kuris apskritai nenorėjo atsirasti.
Gyvenimo žaismas. Varinėjamas kraujas mintimi - gal rytoj bus geriau? Ir lauki. Laukiamajame. Vartai žurnalus, apie praeitį, su matematinėmis formulėmis, kultūrinius įvaizdžius bandai sukurpti versdamas geltonąją spaudą. Nusibosta. Žiovulys..
Siauro koridoriaus gale, į vakarų pusę, yra durys. Geltoni dažai, dar prieš dešimtmetį ryškiai ir gražiai spindėję jaukia namų šiluma, dabar buvo suskeldėję, vietomis visai nutrupėję. Per krištolinį lempos gaubtą ant pelijančių žalsvų sienų, krenta šalta žydra šviesa.
"48621-as numeris, prašome ateiti." - be gailesčio nutraukia tylą čaižus sekretorės balsas iš už durų. Šalimais sėdėjusi tetulė pakilo ir neramiu žingsniu nuskubėjo link durų. Prapuolė už jų. Ir vėl. Spengianti tyla. Pakibusios dulkės ore, jų nedrumsčia niekas. Nedrįsta.
Hmm.. O koks mano numeris? Kas juos dalina? Gal.. Gal man ir nereikia numerio. Juk, juk turiu veidą, o ir balso tembras kitoks.. Juk esu - unikalus žmogus. Kaip ir visi mes - unikalūs žmonės. Dainuojam nesuderintu unisonu. Nusidainuojam naktimis, rytais akis sulipusias plėšiam - gal praplėšim taip, kad jos nebesulips niekad niekad. Masinis unikalumas. Kultūrinis unikalumas, socialinis unikalumas, mąstymo ir rūbų unikalumas. Vienodas unikalumas. Unikalios, naujos pramogos - bejėgio žmogaus virsmas klykiančia lėle. Pramogauja gyvenimu persipildę žmonės. Unikaliai vienoda pramoga.
Žurnalai tapo nebeįdomūs. Atbunki ir monotoniškai barbeni į kelį pirštus. Bandai sukurti melodiją. Ritmas vis greitėja. Pasiekęs Presto, atsimeni kažkokią lakonišką vaizdų seką iš vaikystės ir pirštai vos šoka Largo tempu. Lauki. Laukiamajame. Galvoji. Tyloje.
Kad jau vieną kartą buvo liepta gyventi - egzistuoti (ir vis dar liepiama), tai būtų šaunu, kad bent jau nevilktų odos išvirkščiai, raumenų neverstų laukan, o pinigingų kirvarpų suvarpytų ir iš kaulų likusių dulkių nebarstytų ant akių.
