Babūška v babūškie.

Pasiimi į rankas. Pavartai delnuose. Sujuda viduje detalės. Dvi išsprogusios akys žvelgia į tavo sielų gelmes. Nepaisai nei tvarkingo makiažo, nei gražiai suklostytų sijonų ir skarų. Griebi už galvos. Akys dar nesumirksėjo. Gal mirusios. Lūpos lengvai pravertos, godžiai ir tyliai geria orą. O gal ne? Gal nebekvėpuoja. Nutrauki galvą ir pajunti tą malonų medžio kvapą. Likusioje dalyje tupi maža susigūžusi moteriškė. Tos pačios negyvos akys, nebylios lūpos. Sielos nėra. Ir vėl čiumpi už galvos. Ir vėl naujas miręs žvilgsnis. Gal prieš tai jis buvo gyvas. Bet juk prieš tai buvusiai moteriai galvą nurovei. Lyg jūrų kiaulytę nuskandinai, nes galvojai, kad ji moka plaukti, vien todėl, jog ji J-Ū-R-Ų kiaulytė. Bet, kad kiaulytės skęsta, nors ir jūrų, tai nesusimąstei. Kvailė. Ramiai užmuši dar penketą moterų. Viskas. Pamatai mergaitę. Ji visiškai tuščia. Dekoracijomis smulkiausiomis ji dar negali pasigirti, bet jos nesunaikinsi, nes neturi dar ji nieko susikūrusi, išgyvenusi, jautusi.  O kiek daug negyvų veidų matei. Juos sunaikinai. O kam? Tam, kad liktum visiškai be nieko? Tau netiko tie sluoksniai istorijų, tos linijos išbrėžtų gyvenimų?
Matrioška. Babūška v babūškie. 

Jūros mintyse

Nėra taip gera, kaip kad buvo prieš savaitę.
Net lyginti nėra su kuo. Visai kitaip. Tiesiog kažkaip kai bendrauji su žmogumi, tai viliesi, kad ir tau bus skiriama dėmesio, tavimi domimasi. Nes jei būna atvirkščiai savo menkoj galvelėj darau tokias išvaizdas, kad žmogui nusibodau, įkyrėjau. Bet kodėl sakau - žmogus? Nes viso to katėms nepritaikysi. Žinokit ir įsidėkite į galvas - katės - karalienės, po šimts pypkių! Tu su jomis gali bendrauti kiek nori, rodyti dėmesį. Bet jos tiesiog suleis tau į delną nagus, parodys nasrus, iškels papūstą uodegą ir nuzvimbens šalin. To reikia tikėtis iš kačių. Čia iškyla dar toks vienas pastebėjimas - tikėjimasis tam tikro elgesio, lyg kokių normų ar kažko panašaus buvimo. Lyg etalonas įspraustas mums į galvas pagal mus pačius. Bet šiaip labai norėčiau, kad nebūčiau jam nusibodusi. Jis tikriausiai viso šito neskaito - nemėgsta ilgų tekstų. Mhm.

Paskutinius pinigus išleidau ant knygos, skanios arbatos kelių gurkšnių ir burnoj tiesiog tirpstančių sausainiukų. Nuskubėjau po pietų į Mickevičiaus biblioteką. Deja. Knygos tos jau nebebuvo. Mama, mama, atsiliepia. Ką daryti, sakau, galvoju, o ji tik klausia ar aš pinigų turiu. Sakau, kad turiu truputį, tai nusipirk tą knygą. VCUP'o Pegase mane pasitiko malonus vaikinukas, kurio iškart ir paklausiau ar yra pas juos ta ir ana knyga. Pasakė, kad turėtų būti. Laukiau, laukiau. Grįžta. Vakar paskutinę nupirko. Ačiū, mano neišsemiama sėkme! Greitomis apsisuku ir nuskubu į Europos Vagos knygyną. O va ten jau ir pasisekė. Du trečdalius pinigų išleidžiu ant knygos. Dar šiek tiek laiko liko iki susitikimo. Einu į kavinukę. Ten paskutinius šlamančius išleidžiu ir piniginė tapo lengva kaip niekad. Sėdžiu, laukiu, geriu labai skanią arbatą ir įsikniaubusi į naują pirkinį negaliu akių atplėšti nuo vieną kitą beėdančių žodžių. Paskui atėjo. Prisijuokėm. Mums linksma būna ir ne kitaip. Tai yra labai nuostabu. Apkalbėjom keistai išpūstas papuošalų ir kitokių dalykėlių kainas. Pabuvome kalakutais. Neklauskite kaip.

Grįžau namo su jūrose skęstančiomis kojomis. Man atrodo, kad ir Vilnius šiandien nuo pat ryt skendo savo ašarose (kurios nenoriu žinoti iš kur atrieda..), mano siela irgi. Todėl kažkaip gerai susikalbėjau su savo miestu. Malonu buvo. Gera diena.

Dabar guliu lovoje. Perskaičiau 66% knygos. Apsipatenkinus. Man patinka, kaip jis rašo. Jo stilius savitas. Dialogų - kol kas nerasta. Vaizdiniai sodrūs, kontrastingi. Jaučiamos emocijos. Nekokia iš manęs vertintoja. Neturiu susidariusi kriterijų. Tegaliu pasakyti - įtraukia, įdomu, patinka, savita, ryšku.

Pyk nepykęs

Kaip medžiui pasakyti,
Kad švelnių pumpurų,
Po sniego baltojo tirpsmo,
Nesprogdintų ir laikytų sau.
Kaip ir paukščiui užaugint sparnus,
Bet prisakyt griežčiausiai,
Kad suglaudęs juos laikytų
Ir vaikščiotų tiktais žeme.
Taip ir vaiką pagimdyti,
Užauginti asmenybę iš žmogaus,
Tačiau paliept gyventi ir sėdėti,
Siekti ir daryti tai, ko tau pačiam
Savo laiku nebuvo lemta.

Žmonės kitokie arba ne.
Spaudžia šypsnį dangui,
Spiria artimui į sielą,
O pirštais, purvais apdrėbtais,
Pro gerklę traukia gyvasties balsus
Ir bando sau į skrandą susimesti.
Bando. Tie pabėga. Tie surinka.
Išsiskirsto.