Namai

Be namų, neramu. Ne, stogas tai yra, neprapuolė, bet tas buvęs stabilus namų, šeimos jausmas dislokavosi į nuolat besikeičiantį, kvėpuojantį, plakančia širdimi asmenį. Bet nėra sąlygų kasdien būt namie. Tik prieš pirmą paskaitą, tarp paskaitų penkiolika minučių galiu jaustis kaip namie. Kartais ir po paskaitų. Atrodo, kad net autobusai geresniu stogu tapo. Važiuojant maloniau skaityt. "Stepių vilkas" greitai prabėgo, liko tik truputis. Labai rekomenduoju tokiems, panašiems į mane, nesusipratusiems savyje. Arba susipratusiems. Visais atvejais gerai ir verta labai. Bet ir mano rainės neliko. Išvežė. O atrodydavo, kad tik ji ir laukdavo manęs vienos. Po to širdis iš jūros pakilo po keleto parų. Susitaikiau. Bet protas užmigo. Jam jau pernelyg šalta čia darosi. Rašau, viena po vidurnakčio. Žinau, kad pabusiu ir nenorėsiu lipti laukan, nes nieks nelauks, tą dieną nebus namų. Nes antradienis. Nes, antromis dienom, namai neateina ir neapkabina, nepalaiko už rankos, nepasako, kad viskas bus gerai. Ne šiandien.

O tikslas?

Sveiki.

Scenarijus.

PIRMA SCENA.
INT. KAMBARYS - RYTAS
Į kambarį braunasi pirmieji saulės spinduliai. Skamba
.
.
.
Jau dvi valandos praėjo. Padaryta mažai. Scenarijus - lakoniško rašto darbas. Ne man tai.

Gelbėja dabar knygos. Tiesiog gelbėja. Skaitai, atsiduri kažkur kitur. Tarp kitų sienų, o kartais net ne sienų - kalnuose, pievose, jūrose - keliauja širdis. Deja, tenka padėt malonumus į šalį, grįžt į čia. Kur darbai, kur primesti darbai, tokie beprasmiai, tušti. Tuomet ir galva tuščia tampa, kai tenka spręsti neaiškias problemas, kur yra skaičiai, neįdomūs sakiniai, o gatvės smirda nuo automobilių bezdalų.

Geriu tą saulę rytinę, bet ir debesys gerai. Nuostabiau už dienas tik naktys. Tas kosmosas, tos žvaigždės, kurios bėga artyn, byra į akis.. Ir vis vien užvertęs galvą į dangų tu žiūri. Negali kitaip. Ten viskas atrodo.. ramiau. Arčiau tikrumo.

Kažkokie visi aplinkui rimti, prisigalvoję sau nereikalingų darbų, kad užsidirbtų nebūtinų pinigų. Skuba tikslingai į betikslius dalykus. Diena iš dienos. Kasdien tas pats. Patys save viskuo apsikrauna. Nežinia kodėl. Tampa pavargę, be šypsenos veiduose.

.

.

.

Jaučiuosi šiaip labai gerai. Tiesiog. Yra vienas didžiulis pliusas, kurį pastebėjau studijuojant. Darbo savaitė prabėga greitai. Keliesi pirmadienį ir žiūri, kad jau penktadienis. Deja, nuo mokyklos nelabai daugiau kas ir pasikeitė - tie patys beprasmiai namų darbai, kontroliniai ir ne visi dėstytojai į tave žiūri kaip į žmogų. Gaila. Bet šiaip tikiuosi, kad gal pagaliau nebeužpuls eilinė šaltojo periodo depresija.

.

.

.

Kintamieji. bool nuostaba = true;

Senos tetos, dideli dėdės. Senesnės moterys, didesni dėdės. Jie stebisi. O kodėl stebisi tai suprantu, gerai suprantu. Tačiau tai, kad jie stovi perkreiptais nuostabos veidais, mane pykdo. Nuvertina, visada. Save išsikelia. Kiti - false. Tuo pat metu, toks jų požiūris aiškiausiai parodo, kad jie nieko nežino apie mane. Net elementariausių dalykų. Jie turi pasakų pilis pasistatytas galvose. Ir tiki pasakomis. Ir tegul sau tiki, mums ne pakeliui.
Taip, aš ir pati dėl to kalta. Kada gi buvau pasigyrusi, kad ką nors moku. Niekad (na, bent jau ne mokslo srityje). Aš esu žmogus, kuris labiausiai save menkindavo. Galbūt viduje ir tikiu savimi, bet garsiai negaliu to pasakyti. Taip yra todėl, kad žinau, jog iš manęs bus daugiau tikimąsi. Nenoriu, kad iš manęs būtų tikimąsi. Kad manytų, jog gali pasikliauti ar dėti į mane kažkokias viltis. Pati to negaliu padaryti. Nes kas gi bus, jeigu aš 'susimausiu', neperšoksiu per man iškeltą (o svarbiausia IŠSIKELTĄ) kartelę, o tik prašliaušiu rydama žemes po ja.
Jie nustebo.  Bet man nusišvilpti. Ne man - nuolatinis vaidinimas, noras būti pastebėtai. Tegul kiti ir stato teatro sceną vietoj nuoširdumo. Dėkui už dėmesį.


P.S. Ir taip, įstojau, ir kokio velnio stebėtis tuo? Ta prasme - aš buvau taip labai nurašyta 'artimiausių' žmonių?..Malonu ir tiek, ką čia ir bepridursi.




______

Ne ne, dar ne viskas... Šiaip keletas pastebėjimų, minčių, kuriomis norėjau pasidalinti..

- Pirmadieniais, tris valandas sėdėti matematikos paskaitose - tai ne man. Absoliučiai ne man. Ypač tuomet, kai sužinau, kad nepasiekiau reikalingo balo iš mažo ir, kaip man pasirodė, lengvo kontrolinio darbo. Dabar teks vaikščiot papildomai. Bala žino kada. Tai sugadino visą dieną nuo pat ryto.
- Pasiilgau mokyklos maisto. Labai.
- Pagaliau turiu  Studento pažymėjimą, bet dar neteko panaudot. Ir labai gerai. Nuotrauka baisi, žinot kaip ten būna.
- Pradėjo erzinti dideli žmonės. Ne aukšti, bet į plotį dideli. Kai užima viešajame transporte kokias tris tavo erdves. Nekalbu apie rankinukus, tašiukus ir kitus šūdukus. Atrodo, kad kuo didesnis žmogus, tuo didesnį maišą turi tampytis kartu. Labai šlykštu pasidaro, kai jie apsirengia aptemptus drabužius ir tu matai, kaip ten visi sluoksniai dreba, lenda per visas įmanomas vietas lauk, į viešumą. Atsiprašau. Nors ne. Kodėl taip toleruotinas yra nutukimas ir priimamas kaip normalus dalykas?! Beperstojįs kišimas visko į save, nežiūrėjimas ką dedame į savo skrandžius. Galiausiai tai atsiliepia sveikatai. O kas tada būna? Į ligoninę reikia. Tada, yra naudojami pinigai iš bendro bloko. Iš ten, kur mokesčius moka ir save prisižiūrintys. Man šitai yra visiškai netoleruotinas dalykas. Nes tai yra dalykas, kurį buvo galima sukontroliuoti.. bet neeeee, ta bandelė, su lašinukais buvo pernelyg skani, tas tortas toks saldus, kad net pirštus nusilaižei. O kaip be kokių didelių, bent jau 5vnt dienos pietų per dieną? ... Ta prasme yra blogai, kai jau nebematai savo kojų pirštų per pilvą. Gal bent tris porcijas dienos pietų verčiau iškeist į bent minimalią mankštą, naktinius užkandžius ir begalę greito maisto į šviežias sultis ir salotas? Kodėl ne taip? Tą patį galima sakyti apie rūkorius, anoreksikus, alkoholikus ir t.t. Bet kaip galima tiek persivalgyti, kad viskas jigglina, pirštai ant rankos dėl stambumo vos sutelpa. Ok, jeigu tai yra įgimta, visko būna. Bet žinot, yra gera mintis.  -Didelio žmogaus turi būti daug.. - Ane? - Na taip, juk svarbiau vidus, negu išorė.. - Man atrodo, kad tie dideli žmonės savo vidų suvalgė. No offense, but i get pretty scared when i see a fat person. I tolerate them, but everything has it's limit.

dem, stahp it. pls.

Ne ten nuėjau. Pasiklydau. Eilinį kartą. 

Blogai pasirinkau. Tai suprantu ir dėl to nei kiek nepasidaro lengviau. Kaip tik atvirkščiai. 

Dar ketveri. Kaip nors. Ir vėl taip pat tikiuosi, kad kažkas pasikeis. Kad.. pati kalta. Oi kaip nekenčiu savęs.

Ne. Ne man tai. Tiesiog. Gal mesiu viską. Bandysiu kitąmet. Kitur. O gal dar palauksiu. Kaip visada. Visada laukiu. Krūtinę diegia. Visą dieną. Ištisai. Skauda. 

Aš ne ten. Ne.

Einu pasportuot. Padeda. Tikrai. 

seniai

Seniai rašiau. Nebuvo noro, o gal nemačiau prasmės. Nepasakyčiau, kad ir dabar matau. Mhmm.

Banalumas palaužė ir leidžiu pasakyt - galėtų ta vasara, atostogos ir dalinis nerūpestingumas nedingt. Tegul lieka. Nėra jokio virpuliuko širdy pagalvojus apie naują artėjantį etapą, kuris truks 4 metus. Kelio kryptis nesikeičia - dar keturi (ar ketveri? taip ir nesuprantu kuris kada) metai. Iškenčiau tada, iškęsiu ir dabar - ne karo metai, nors ir atrodo, kad ramiai, bet tuo pat metu ir grėsmingai sėlina kolorado vabaliukai iš rytų. Atslinks kaip nemiga. Netikėta. Ilgam. Ir sėdės, ir juoksis išvargus nakty. Mane irgi kankina nemiga. Savaitę. Gal trumpiau. Kas ten jau supaisys. Žinai, kai mintys zvimbia viena po kitos... Cha. Gerai būtų, kad po, bet ne.. Lipa viena kitai per galvas, sprandus laužo. Kojas, rankas išsukioja viena kitai ir guli jos ten ant akių, po vokais. Blakstienas kutena. Nebejuda. Bet inkščia. Kaip tas šuo. Pačios nepajudės. Nesugebės viena kitos sutvarstyt. Tik aš pati turiu atsikelt, svyrančiomis žemyn galūnėmis, turiu.. turiu tas mintis, kančias sutvarstyt arba suleist raminamųjų, kad nekandžiotų, netampytų už nervų. Taip. Ir žmonės keičiasi. Arba aš keičiuosi. Gal mes visi keičiamės. O gal tik aš keičiuosi ir manau, kad kiti keičiasi. Meh. Keista yra - tuščiažodžiauti garsiai negaliu pakęst - geriau pasimėgausiu tyla, negu niekus taukšiu. Bet čia. Kažkas ne taip.


Jaučiu artėjant kančią. (:

Presto gimė, Largo pavirto

    Žmogaus bergždumas ir silpnumas - pats nesuprantamiausias, bet ir geriausiai suvoktas dalykas. 

   Kuomet yra sakoma - turi gyventi, tuo mėgautis. Nevalia galvoti kitaip. O taip. Tačiau niekas atitinkamu metu nepaklausė - ar nori gimti. Jei atsakymas neigiamas - gal negimsti. Tačiau tuomet tai reiškia, kad kažkas vis dėl to užduoda tą esminį klausimą. Bet jei noras nėra patenkinamas, o gal ir pats klausimas nėra užduodamas - ką daryti tam, kuris apskritai nenorėjo atsirasti. 

   Gyvenimo žaismas. Varinėjamas kraujas mintimi - gal rytoj bus geriau? Ir lauki. Laukiamajame. Vartai žurnalus, apie praeitį, su matematinėmis formulėmis, kultūrinius įvaizdžius bandai sukurpti versdamas geltonąją spaudą. Nusibosta. Žiovulys..
   Siauro koridoriaus gale, į vakarų pusę, yra durys. Geltoni dažai, dar prieš dešimtmetį ryškiai ir gražiai spindėję jaukia namų šiluma, dabar buvo suskeldėję, vietomis visai nutrupėję. Per krištolinį lempos gaubtą ant pelijančių žalsvų sienų, krenta šalta žydra šviesa.
   "48621-as numeris, prašome ateiti." - be gailesčio nutraukia tylą čaižus sekretorės balsas iš už durų. Šalimais sėdėjusi tetulė pakilo ir neramiu žingsniu nuskubėjo link durų. Prapuolė už jų. Ir vėl. Spengianti tyla. Pakibusios dulkės ore, jų nedrumsčia niekas. Nedrįsta.
   Hmm.. O koks mano numeris? Kas juos dalina? Gal.. Gal man ir nereikia numerio. Juk, juk turiu veidą, o ir balso tembras kitoks.. Juk esu - unikalus žmogus. Kaip ir visi mes - unikalūs žmonės. Dainuojam nesuderintu unisonu. Nusidainuojam naktimis, rytais akis sulipusias plėšiam - gal praplėšim taip, kad jos nebesulips niekad niekad.  Masinis unikalumas. Kultūrinis unikalumas, socialinis unikalumas, mąstymo ir rūbų unikalumas. Vienodas unikalumas. Unikalios, naujos pramogos - bejėgio žmogaus virsmas klykiančia lėle. Pramogauja gyvenimu persipildę žmonės. Unikaliai vienoda pramoga.
   Žurnalai tapo nebeįdomūs. Atbunki ir monotoniškai barbeni į kelį pirštus. Bandai sukurti melodiją. Ritmas vis greitėja. Pasiekęs Presto, atsimeni  kažkokią lakonišką vaizdų seką iš vaikystės ir pirštai vos šoka Largo tempu. Lauki. Laukiamajame. Galvoji. Tyloje.

   Kad jau vieną kartą buvo liepta gyventi - egzistuoti (ir vis dar liepiama), tai būtų šaunu, kad bent jau nevilktų odos išvirkščiai, raumenų neverstų laukan, o pinigingų kirvarpų suvarpytų ir iš kaulų likusių dulkių nebarstytų ant akių. 

Kaulai pelkėse

Jos plaukus puoš rasa,

Su saule vandenys prapuls.

Tėkmė į lūpas įsigers,

Miškai liepsnos lietum.



Kaulai apsiklojo samanom,

Paukščio sparnas mirė,

Danguje. Šaknys jį užklojo,

Kraujai sakais pavirto.


Šakose jie verpia plaukus

Savo kojom aštuoniom;

Laumės pienu suteptas rankas

Pelkėn panardina amžinam.

Žvaigždės

Myliu dangų. Žvaigždes. Ten slypi pasakos tikroji tėkmė, kuri atplėšia mus nuo pavargusių atvaizdų, išsekusių kūnų ir atžagarių sielų. Pasakos, iliuzijos yra ten, kur mes neprisiliečiam. Gyvuoja tol, kol mes negyvi. Tai yra paslaptis. Jos nevalia atskleisti. Nebent tik sau pačiam. Sau. Kažkuriam sau, jie juk visi mumyse yra skirtingi. Vieni kovoja, kiti - apatiškai žvelgia į nugraužtus nagus, plyštančius batų padus. Kelią nemenką vis dėl to nuėjai. Ir nepriėjai nieko. Tik atsidūrei dar didesnėje tuštumoje, nežinioje. O norėjau apie žvaigždes pasaką rašyt. 

Pati esu bejėgė. Tikriausiai. Bent jau po šiai dienai esu tuo įsitikinus. Vyrauja savigriovos procesas.
Ramybės būsena kitiems atrodo kaip didžiausias liūdesys. 

Deja.

Tačiau aš kai kam esu labai dėkinga. Man leido patikėti savimi. Ir kaip galima pakęst tokią kiaulę kaip aš. Nesuvokiu. 

Tik aš nerimauju. Nemanau, kad galiu atitinkamai duoti atgal tiek šilumos ir gėrio, kiek man yra suteikiama.
Galiausiai. Bijau. Bijau prisirišti; per vėlu. 

Negalėčiau pykti. Manęs nebebūtų; išgelbėjo kritinę akimirką. Nuolat dėkinga. Ačiū.

Užmigti žvelgiant į žvaigždes,Pabusti po metų arba nebe.

Nuoga tuštybė

Mes visi sugadinti,
O aš gal labiausiai.


Ir klausiu - kaip elgtis?
Nerūpi man bausmės.
Kai baimės nelieka,
Autoritetų - nėra,
Kur žengt žingsnį;
Tuštybė čia pat.


Pakilsi nuo žemės,
Plunksnos išbiro;
Tu jūrą sau iškasei;
Kraujais aptaškei
Nueitą kelią lig šiol.


Suvilgei žemę lietumi,
Žaibus paleidęs iš dausų,
Perkūno galią pasivogęs,
Išjudinai apatiją;
Nuogybė džaivą šoka.

Koks keistas dalykas,

Kad mes viską jau galim,

'Meta' nebėra, fizika mūsų,

Nes tai ką matai, iš tikrųjų  yra.

Blevyzgojimai.

Gerai. Buvau pradėjusi rašyti "Nesuprantu, kodėl nė velnio į čia neberašau". Ištryniau. Atrodo, kad supratau. Anksčiau galvojau, kad mano nuomonė kokia nors tema, parašyti apmąstymai ar tiesiog įvairūs blevyzgojimai gali būti įdomus. Bet taip nėra. Tai ir yra priežastis, kodėl taip retai parašau į čia. Nesakau, kad tai ką dabar toliau rašysiu, turėtų būti kam nors ypatingai įdomu. So feel free to leave. 

Žinot, man visai neaišku ką daryti po egzaminų. Jau netgi laukiu nesulaukiu jų, kad tik greičiau visa šita dvylikametė nesamonė ir prokrastinacija pasibaigtų. Nesijaučiu, kad būčiau kažką išmokus. Ne akademiškai, bet gyvenimiškai. Jei ir įgavau kur patirties arba dabar turimos išmonės (kurios tikiuosi, kad bent kažkiek turiu), tai tik už mokyklos sienų. Mokykloj nesimokiau. Ir nesimokau. Kai tik bandydavau, tai baigdavosi blogai. Nesigaudavo išmokti, kad ir kiek besistengčiau. Nes nuolat būdavo taip: sužinau naują informaciją > ją liepia išmokti > man iškyla klausimas "Kodėl taip yra ir kur tai galima pritaikyti apart kažkokioje siauroje specifinėje srityje?" > Paklausiu > Atsakymą gaunu "Nes tiesiog taip yra (galvokis tu kaip nori/ koks tau skirtumas) ir ne, praktiškai niekur kitur" > Gerai... Taip ir baigiasi mano geros intencijos po tokių atsakymų. Nes esmė tame, kad aš bent jau viską ką sugebėjau išmokt, tai buvo todėl, kad suvokiau mechanizmą + buvo tinkamai išaiškinta. O eilinis pasakymas, kad tu tiesiog tai įsidėk į galvą be jokio suvokimo, man yra niekinės vertės. Nesiseka man mokykloje. Už jos sienų irgi ne ką geriau. Ypač kai tai pereina į namų sferą, kai lieku su savo tyla, baimėmis dėl ateities ir prokrastinacija.

Egzaminai. Stojamieji. Studijos. Laukiu tik egzaminų. Kad užrišti visą kriukį. Nes po jų, reikės bandyti įstoti į kažkur dėl kažko, kad gauti kažkokį lapuką, susirasti kažkokį darbą, mokėti kažkokio dydžio paskolą už kažkokias studijas, bandyti susikurti kažkokį gyvenimą, priimtiną. Tokie turėtų būti mano ateinantys maždaug  4 ar 5 metai. Neįsivaizduoju kur stosiu. Mano buvę pasirinkimų apmąstymų rezultatai (susikaupę per maždaug 2-3 metus):  apskaita, filosofija, psichologija, filologija, politikos mokslai, fotografija, architektūra, žurnalistika. Visus variantus išbraukiau. Psichologijai ir apskaitai svarbiausias yra matematikos balas. Matematikos vos teigiamą ištempiau (gavau 4 ir tas jau kėlė vidurkį...) Tiesiog atkrenta. Fotografija irgi ne. Reikia stojamojo egzamino, pasiskaičiau reikalavimus to egzamino. Tiesiog ne. Nenoriu aiškinti savo nuotraukų, paprasčiausiai todėl, kad jos yra apie nieką, apie grožį, o ne apie kažkokias socialines problemas ar kažką panašaus. Ir nenoriu išsigalvoti ir meluoti. Filosofiją išbraukiau, nes man mama uždraudė filosofuot apie gyvenimą, nes kaskart tai pasibaigia nekokiom mintim. Architektūra, nes reikia stojamojo egzamino, reikia mokėti piešti pastatus iš fasado ir pnš. Taigi irgi atkrenta. Žurnalistika ne, nes reik informacinių technologijų balo, o šio dalyko aš neturiu išvis pasiėmus. Taigi lieku su filologija ir politikos mokslais. Tiesą sakanat pastarąjį variantą sugalvojau tik šiandien. Bet neturiu didžiulio entuziazmo ar ypatingo noro. Tai įdomu, bet ne tiek, kad galėčiau tai studijuoti. Filologija.. Tiesiog ne. Ne man. Ir apima neviltis. Galų gale nemanau, kad man pavyks gerais balais išlaikyti egzaminus. To pasekoje nemanau, kad man apskritai pavyks kažkur įstoti. Nors visi (išskyrus mokytojus, kurie mus vadina paskutiniais nevykėliais - taip galvoja, kad mum žadina norą mokytis, kai išties viskas vyksta atvirkščiai) man kartoja, kad tikrai įstosiu, nes anksčiau visi su dar prastesnėm galvom už mano įstodavo. Kad ir į mokamą vietą, bet įstodavo. Bet kuo mano galva geresnė už kai kurių kitų galvas. Niekuo.

Ir toliau einu į mokyklą vien tam, kad nepraleisčiau pamokų, mama nepyktų ir nieks nepistų proto. Nepistų čia labiausiai tinka. Darau namų darbus tik tam, kad mokytojos nesibartų. Bet pati prieš save kaskart apsimetu, kad darau tam, kad išmokčiau, tačiau išties apgaudinėju save tik tam, kad išsigąsčiau ir baimės vedama atlikčiau tai ką reikia padaryti. Buvo laikas, kai mokiausi dėl savęs. Tai buvo seniai. Dabar nieko dėl savęs, viskas dėl kitų.

Realiai sau pasižadėjau pradėti naują blogą apie fotografiją. Apie tai, kaip nuotraukos gali paveikti žmones, apie tai, kaip daug ką įvairios valdžios ypač praeitam amžiuje stengėsi nuslėpti nuo visuomenės. Planuoju viską rašyti lietuviškai, tiksliau visą iki šiol rastą informaciją anglų kalba perrašyti į lietuvių kalbą. Tiesiog kai reikėjo etikos pamokai rasti kažką įtraukiančio, tai pirmiausiai ieškojau lietuvių kalba, bet nieko gero neradau. Ir radau tikrai daug ir įdomiai prirašyta anglų kalba. Tad belieka prisiversti ir bent pradėti nuo kokio vieno straipsnio. Vis kažkas.

Noriu piešti. Bandau piešti. Nemoku piešti. Nieko doro nenuveikiu. Fotografuoti irgi neprisiverčiu, nebematau nieko, ką galėčiau įamžinti. Užknisa. 

Ai, by the why, meilė blėsta. Maniau nuolat persekios mane.