Scenarijus.
PIRMA SCENA.
INT. KAMBARYS - RYTAS
Į kambarį braunasi pirmieji saulės spinduliai. Skamba
.
.
.
Jau dvi valandos praėjo. Padaryta mažai. Scenarijus - lakoniško rašto darbas. Ne man tai.
Gelbėja dabar knygos. Tiesiog gelbėja. Skaitai, atsiduri kažkur kitur. Tarp kitų sienų, o kartais net ne sienų - kalnuose, pievose, jūrose - keliauja širdis. Deja, tenka padėt malonumus į šalį, grįžt į čia. Kur darbai, kur primesti darbai, tokie beprasmiai, tušti. Tuomet ir galva tuščia tampa, kai tenka spręsti neaiškias problemas, kur yra skaičiai, neįdomūs sakiniai, o gatvės smirda nuo automobilių bezdalų.
Geriu tą saulę rytinę, bet ir debesys gerai. Nuostabiau už dienas tik naktys. Tas kosmosas, tos žvaigždės, kurios bėga artyn, byra į akis.. Ir vis vien užvertęs galvą į dangų tu žiūri. Negali kitaip. Ten viskas atrodo.. ramiau. Arčiau tikrumo.
Kažkokie visi aplinkui rimti, prisigalvoję sau nereikalingų darbų, kad užsidirbtų nebūtinų pinigų. Skuba tikslingai į betikslius dalykus. Diena iš dienos. Kasdien tas pats. Patys save viskuo apsikrauna. Nežinia kodėl. Tampa pavargę, be šypsenos veiduose.
.
.
.
Jaučiuosi šiaip labai gerai. Tiesiog. Yra vienas didžiulis pliusas, kurį pastebėjau studijuojant. Darbo savaitė prabėga greitai. Keliesi pirmadienį ir žiūri, kad jau penktadienis. Deja, nuo mokyklos nelabai daugiau kas ir pasikeitė - tie patys beprasmiai namų darbai, kontroliniai ir ne visi dėstytojai į tave žiūri kaip į žmogų. Gaila. Bet šiaip tikiuosi, kad gal pagaliau nebeužpuls eilinė šaltojo periodo depresija.
.
.
.
