Pirma pamoka. Lietuvių kalba. Vedė studentė. Praktiką eina ana. Gal ir visai nieko būtų, bet nemanau, kad ji gali būti ateityje lietuvių kalbos mokytoja, nes turi ausį rėžiantį rusišką akcentą ir kaip lietuvių mokytojai tai nebūtų labai gerai. Bet čia tik mano nuomonė. Vietoj to, kad mokyčiausi apie impresionizmą, aš skaičiau potemes ir vieną pagaliau išsirinkau: Kalba yra ryški tapatybės dalis, kuri leidžia mums būti skirtingiems. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikit.
Antra pamoka. Kūno kultūra. Nu po galais. Kaip nemėgstu kai einam atsiskaitymus iš krepšinio. Baudas praeitą kartą sumėčiau iš pirmo karto. Bet dabar, reikėjo beveik iš po lanko mesti ir pataikyti 8/10. Sumėčiau 7/10 - neatsiskaičiau. Mokytoja pasakė, kad atsiskaitysiu aš tada jau kitą pamoką. Nu ok. Ir tada vienas blogiausių dalykų - metimas iš dvižingsnio. Kaip nepernešu šito. Kažkokia nesąmonė. Pfut.
Trečia pamoka. Rusų kalba. Pamokos realiai net nebuvo, tiesiog sėdėjom kabinete ir nieko neveikėm, nes mokytoja kabinete buvo gal kokias 10min, jei ne mažiau, o paskui vis kažkur išlėkdavo, grįždavo po kokių 15min kažko pasiimti ir vėl išlėkdavo. Tai taip smagiai. Išsisukau nuo monologo. Puikumėlis.
Ketvirta pamoka. Matematika. Jau taip nuobodu. Mokytoja užmiršo pasakyti, kad atsineštume knygutes specialias egzaminams ruoštis, tai ėjo per pamoką ir atšvietė visiems. Nu ok. Sprendėm. Na, bent jau aš ir sąžiningai išsprendžiau viską iš to atšviesto lapo. Tik paskutinės užduoties nelabai suspėjau...
Penkta pamoka. Lietuvių. Taip. Dar viena. Ir vėl vedė studentė-praktikantė, bet jau kita šįkart. Nu bet ir vėl miegojau. Apie Igną Šeinių "pasakojo". Nieko naudingo ir praktiško nesužinojau.
Šešta pamoka. Dailė. Va, pati geriausia pirmadienio pamoka. Rimtai. Tik aš nemoku ir man negražu yra kai su dažais, guašu tiksliau, reikia piešti. Labai grubūs ir man asmeniškai negražūs piešiniai su guašu gaunasi. O mokytoja sakė, kad su guašu reiks iki pat mokslo metų pabaigos paišyti. Liūdna. Man arčiau širdies yra grafikos piešiniai - su pieštukais, bet ne su tušu.
Įpratau po pamokų važiuot tiesiai namo. Pas mamą nebevažinėju į darbą, nes nenoriu netyčia kai ko sutikti ir dėt tuščias viltis.. Bam bam bam. Yo. Toliau. Nuvariau į kalvarijų stotelę, bet pamačiau, kad man autobusas važiuos tik po 20min., tai sėdau į troleibusą ir nulėkiau iki žaliojo tilto. Ten situaciją ne ką geresnė, bet bent jau spaudos kioskas buvo. Nusipirkau twix'ą ir mentos. Stoviu sau, laukiu autobuso, kuris turėjo būti po 10min. Klausau muzikos, berods dar grojo ši daina: http://www.youtube.com/watch?v=qggxTtnKTMo . Stoviu, žiūriu į mašinas pralekiančias ir tik girdžiu gilų, vyro šūksnį. Oda pašiurpo akimirksniu. Atsisuku į tą pusę iš kur sklido garsas. Man akyse nukrito vyras. Susigriebęs už širdies. Gulėjo ant nugaros, jo pėdos nevalingai trūkčiojo. Atrodė, kad jis jau net nebekvėpuoja. Šalia jo stovėjo du vyrai. Vienas greitai pasilenkė prie jo ir pavertė nelaimėlį ant šono. Nežinau kodėl. Gal taip padeda kaip nors. Kitas vyras (damn, toks gražus, vos tik atėjau į stotelę jį pastebėjau..) laikė prie ausies telefoną ir supratau, kad skambino greitajai. Ant žemės tįsantis vyras nebuvo panašus į benamį. Džinsai švarūs, batai irgi normalūs. Tad kas gi nutiko. Drįstu spėti, kad koks nors staigus širdies smūgis. O ką aš dariau tuo metu? Tiesiog stovėjau. Neįsivaizdavau ką daryti. Tiesą sakant, visi aplinkui stovintys žmonės (~14h., daug žmonių), apart tuos du vyrus, prie kurių nukrito tas žmogus, tiesiog stovėjo. Abejingi žvilgsniai. Po truputį tolstantys link stotelės kraštų. Abejingumas. Manyje plėšėsi dvi dalys. Viena šaukė, rėkė, spiegė kone, kad eičiau, paklausčiau ar pagalbos reikia, kaip padėt galėčiau... Tačiau laimėjo mano pati stipriausia savybė - abejingumas. Tad buvau eilinė, kuri tiesiog žvilgčiodavo per petį, stebėjo viską ir nieko nedarė. Pykstu ant savęs. Tačiau, ką gi būčiau padarius? Lankiau pagalbos kursus ir panašiai, nes tiesiog privaloma buvo. Bet kai realiai taip nutinka, tai tu pasimeti. Tiesiog pasimeti ir nepajudi iš vietos. Tfu. Pagaliau atvažiavo greitoji. Žmogus jau buvo kelias minutes atsipeikėjęs ir bandė sėstis. Medikai jį pakėlė nuo žemės ir nunešė į greitąją. Tai va taip ir baigėsi nuotykiai. Autobusas vėluodamas dar dešimčia minučių pagaliau atsivilko, o tas pats gražus irgi sėdo į tą patį autobusą ir netgi toj pačioj stotelėj kaip ir aš išlipo. Voup.
Labai noriu prisigert iki žemės graibymo. So kokiu konjaku arba viskiu. Šiaip norėčiau išsikraut kur nors, pamiršti visą pasaulį.
Jau galvoj kirba mintys, kaip trečiadienį neisiu į mokyklą, nes ryte bus -25C ar šalčiau (plius kai užmiestis dar). Tačiau rytojus niekur nedingsta, tad reikia lėkt ir bent šiek tiek jam pasiruošti.
O čia va dar viena nuostabi daina, vakar atradau: http://www.youtube.com/watch?v=IXWK4IKYZNU .
Iki!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą