Išrėkti!

Tiesiog nori atsistoti, pažvelgti jiems tiesiai į akis. Jų aš nematau, stoviu scenos viduryje, o lempos, kabančios viršuj apšviečia mano veidą, apnuogintą sielą. Juoda. Nieko nematau, tik neaiškius viršugalvius. Įmantrios šukuosenos, senių praplikusios galvos - koks skirtumas? Jie visi vienodi. O aš stoviu prieš juos. Rankos nuleistos, širdis rodos tuoj išmuš paskutinius dūžius ir sustos. O aš noriu rėkt. Išrėkti viską. Dėl ko neatlieku savo pareigų, dėl ko nekreipiu dėmesio į kitų užgaidas, ignoruoju sistemą, esu neatsakinga. Noriu išrėkt. Rėkiu. Tyla. Bandau vėl. Niekas negirdi. Keliai linksta, rankos pradeda trūkčioti. Vėl šaukiu. Vėl aidi tyla. Kodėl?
Jie nesiklauso. Neįdomu jiems. Jiems jiems jiems. Viskas tik dėl jų. Keliamės ryte dėl jų. Ruošiamės kiekvieną dieną tai ypatingai dienai, kuomet pilnai paklusime jiems - aukštesniesiems. Jie sako - jūs turit tai ir tai žinoti, jūs turit tai ir tai daryti, jūs turit taip ir taip mąstyti, jūs turit jūs turi jūs neturit pasirinkimo. Velniop juos! Kas mes? Pastumdėliai?

Eini link kasos. Sumoki. Gauni čekį. Štai, įsukai dar savo mažą dalį į sistemą. Kokią sistemą? A va tų, tų aukštesniųjų sukurtą, kuri skirta jiems. Bet ką aš čia jums? Koks skirtumas? Tai niekam nerūpi. Gyvenam taip ir toliau - juk visi laimingi. Linksma!

Įspūdžiai

Sveiki. Tika baigiau žiūrėt filmą 'Se7ven'. Labai labai patariu visiems jį pažiūrėti. Gilus, prasmingas ir tikrai priverčiantis susimąstyti filmas. Gal dabar pagalvosit, kad oj, neįdomu bus ir bla bla bla.. Visiškai nėra nuobodu! Kiekviena sekundė įdomi. KIEKVIENA. Tu vis žiūri, žiūri, bandai atspėti kas gi bus toliau, bet pamatai tai, ko tikriausiai net giliai pasąmonėj nesitikėjai. Vieni geriausių filmų ir buvo sukurti 1990-2000 metais. Šis - 1995'ų (kaip tik mano gimimo metais). Nuostabiai filmo nuotaikas, netikėtas emocijas perteikia žinomi aktoriai Morgan Freeman ir Brad Pitt. ( http://www.imdb.com/title/tt0114369/ )

Ir dar vienas filmas  kuriuo norėčiau pasidalinti su jumis:

'The Virgin Suicides'. "99ųjų. Mistiška romantinė drama. Filmo pabaiga privertė mane pagalvoti: dėl ko čia esam? Tiesiog sugebėjau suprasti ir atrasti tokį klausimą. Istorija pripildyta neišsakytų minčių, sudėtingos situacijos ignoravimo ir įsikabinimo į vieną tiesą. Filmo siužetas ir veiksmas plėtojamas remiantis religiniais motyvais. Kol galiausiai pamatome, kad nereiktų įtikėti vieną dalyką, o jei jau aklai lakstome pagal vieną ir tą pačią idėją, kuri gali būt labai gražiai pateikta, mes nepamatome tikrosios situacijos. O vėliau toks žlibumas nesibaigia gerai.

Va, dar prisiminiau filmą 'The Requiem for a Dream', taip pat, tikriausiai dauguma jau esat matę 'Green Mile', 'Forrest Gump'. Tikriausiai galėčiau dar ne vieną įdomų, įtraukiantį filmą čia paminėčiau, bet bėda mano ta, kad nelabai mano atmintis gera ir tai mane lėtai žudo.

Tai tiek. Gero savaitgalio, praleiskit jį prasmingai, bent jau aš tai manau, kad neiššvaistysiu šio savaitgalio veltui.

nenoriu pavadinimo

O kodėl viskas turi būti pavadinta? Matai ir džiaukis tuo. Pavadinimai suteikia pirmą įspūdį ir kartais net nebėra žiūrima į turinį. O šį kartą pavadinimas, jeigu atspindėtų turinį, tai būtų toks - kas yra brangu man?


Dažnai labai susimąstau - kodėl, dėl ko, kam ir kokiu tikslu vis dar esu čia. Truputį sustoju ir pagalvoju. Pirmiausiai atlekia į galvą mintys apie mylimus žmones ir neišsipildžiusius norus.


Labiausiai mane čia laiko mama. Ne taip, kad už rankos ir panašiai. Ne. Ji man nieko nesako, gal taip ir geriau. Tačiau aš jaučiu kaip ir pareigą. Didžiulę pareigą jos nepalikti ir nenuvilti. Deja, nuviliu ją kasdien. Va šiandien nuvyliau ir ne kartą. Ryte - užmiršau, kad reikia į mokyklą. Tai iki šiol pyksta ant manęs ir bendraut nenori. Skaudu man, bet ji tiesiog neigia, kad man yra sunku ir yra įsikalusi į galvą, kad viskas man yra gerai ir nieko nėra blogai. Na ok. Ką jau čia pakeisi. Bet kad ir kaip pykčiau, liūdėčiau - negalėčiau jos palikti. Man atrodo, kad ji tokio širdies skausmo nepakeltų. O tada grandininė reakcija - kas nutiktų su mano sesėm ir broliu, jeigu mamai blogai pasidarytų. Tiesiog pernelyg jau sunki padėtis 'šeimoj', kad galėčiau išeit.

Draugai. Labai labai stipriai mane laiko. Bent jau man taip atrodo. Tikiuosi, kad taip yra. Galėčiau vardinti vardais, bet manau jie ir patys žino, kurie iš jų man brangiausi gyvenime. Labai bijočiau juos visus palikti. Palikti kažkam tuščią, keleto draugystės ir nuostabių atsiminimų, skylę išdegintą krūtinėj. Tiesiog aš esu gera ir nenoriu taip pasielgti su tais, kurie man labai daug ką davė (ir man liūdna, kad nesugebu tiek pat duot atgal).

Troškimai ir neatrasta ateitis. Ir noriu, ir bijau. Įdomu, bet kelia šiurpą. Gal būsiu kokia nors atradėja, o gal tiesiog kokia nors valstybės tarnautoja apsivilkusi pilką kostiumėlį. O gal.... Gal. Tai ir persekioja mane. Man įdomu, smalsu ir noriu, labai labai noriu sužinoti ar aš ką nors pasieksiu gyvenime.

Mano miniatiūra

Kiek iš šiandienos pamokų prisimenu, kad yra toks literatūros žanras, kaip miniatiūra. Tad kiek supratau kas tai yra, tai pabandysiu parašyti savąją miniatiūra.


Tie vis ritosi, ritosi. Vis dar ritasi. Niekad nesustojo, nesustoja ir dar ilgai neturėtų sustoti. Paliečia viską, ką tik jų  nugludintos ir ilgos rankos gali pasiekti. Viską. Pro tavo plaukus paliečia raukšlių išvargintą kaktą, glosto blakstienas - kiekvieną atskirai. sustoja ties smilkiniais. Lėtai jauti artėjantį nuovargį ir nerimą. Pamažu, visais nervų kanalais pradeda bėgioti senai, atrodė, kad jau pamiršti prisiminimai, pamiršti veidai ir senieji takai. Ne. Viskas dar čia. Čia pat. Bet nebandai jų pagauti. Tik žiūri ramiai lyg kino filmą ir žinai, jauti, kad jau tuoj scena, kur pamatysi užrašą The End. Bet to vis nėra, nėra. O vaizdai tik bėga, lekia, šuoliuoja. Tuštuma. Atsiduri laukuose. Žvalgaisi. Nusuki žvilgsnį į horizontą - ten pabaigos to lauko neregėti. Akimis slenki iš lėto į šoną, jau ir galvą perkreipęs stovi. Širdis, rodos, kad į kulnus nusirito. Negali. Jau visu kūnu stovi atsisukęs į pietryčių pusę. Matai didžiulį ekraną, kuriame slenka Tavo gyvenimo akimirkos. Čia, tu pirmą kartą nukrenti nuo dviračio. Čia - skiepai, bučinys. Tu veidrodyje apžiūrinėji save, matai iššokusį pilvuką, suglebusius raumenis. Kojos perkarusios, o veidas spuoguotas. Prieini arčiau savo atvaizdo - bandai 'išgydyti' savo veidą - spaudai, krapštinėji - ieškai ten bala - žino ko. Ateina akimirka, kai delnai sudrėksta, širdis tuksi vis sparčiau. Minia žmonių irgi mato ir žiūrį į tą patį ekraną. Jie kvatojasi! Jie šaiposi, kai tu paslysti ant ledo, nukrenti. Jiems juokinga. Bėgi. Nebegali nustoti. Leki, kiek tik įmanydamas į tą minią. Rėki, šauki. Išjungt! Neleidžiu! Negalima! Tai MANO gyvenimas! Nieks net neatsisuka. Riaumoji jau kone iš pykčio. Nei vienas veidas neatsisuka į tave. Gal tu nematomas, gal tavęs nieks negirdi? Gal balsą praradai? Pakeli delnus į viršų, pažvelgi į juos - jie blanksta, kas sekundę, su kiekvienu mirksniu vis labiau nublanksta. Sušunki, atšoki, lyg vaiduoklį pamatęs. Pažvelgi į kojas - jos jau vos matomos. Mintys susikuičia, galvoje visiška betvarkė. Nieko nebe supranti - nei kas dedasi, nei kur tu esi, nei dėl ko esi, nei kas tu iš viso esi. Baimė. Tik tau beliko. Priguli ant žemės. Tokios šaltos, kaip pavasario rytas. Kur esi, dėl ko esi? Kodėl vis dar esi?

atsakymas Anonimui

AnonimiškasMar 7, 2012 06:33 AM

http://www.youtube.com/watch?v=GrlyXFegRbA

realiai ne tiek apie suicide šneku ir galvoju. Na taip, galvoju, bet čia jau paskutinis žingsnis būtų. Šiuo metu, man tiesiog svarbu gaut iš mamos bent šiek tiek palaikymo. To nė kiek nėra. Ji - man artimiausias žmogus, tikiuos iš jos supratimo. Negaunu to elementariausio supratimo, patarimo. Sako - galvokis pati. Na ir ką daryt, tai ir galvojuosi pati sau. O paskui barasi ji. Taip. Va taip. Va va va. Plius, labai man neigiamas emocijas kelia tie visi video ar šiaip panašūs dalykai daromi prieš savižudybę. Savižudybė. Daugelis paviršutiniškai mąstančių galvoja, kad tai pati lengviausia išeitis, kad tai pasirenka žmonės, kuriems tiesiog nepasiseka ar panašiai. NE! Tai dažniausiai tęsiasi ilgai. Visos tos mintys, apmąstymai. Tai nėra lengvas sprendimas, jeigu žmogus, kuris moka galvot ne vien apie save, bet taipogi yra ir empatiškas (jei nežinai ką tai reiškia, tiesiog pagooglink)jis supranta, kad jei įvykdys, padarys tai, tai tuomet ir artimieji (dažniausiu atveju) jau nuoskaudą tikriausiai visą likusį jiems gyvenimą, klausimą, kirbantį viduje kodėl? Ką AŠ blogo padariau? Kas BUVO blogai? Tiesiog taip yra. Negaliu sakyti, kad visais atvejais viskas yra vienodai. Vieniems vienaip, kitiems - kitaip. Tiek.

Giliai bedugnėj prie mėlynų nerimo akių

Važiuojam. Saulė spigina. Ta rytinė, ryški saulė. Akių nebėra kur dėt. Pakeliu ranką ir tingiai nuleidžiu žemyn skydelį nuo saulės. Nebespigina. Ten įtaisytame veidrodėlyje matau savo akis - gilias, dideles, mėlynas... kupinas nerimo, liūdesio, baimės ir pykčio. Ir kai jau pažvelgiu į savo akis - daugiau nieko nebematau. Nebegaliu ir neįstengiu nusukti žvilgsnio į šoną. Niekaip. Stebiu, vis kažką naujo bandau pastebėt. Bet nieko. Oj, pala. Pradeda kauptis ašaros. Kapsi jau kaip pupos. Viena po kitos. Užsimerkiu. Nusišluostau sudrėkusias akis ir toliau jas stebiu. Vėl tas pats. Tas pats. Šniurkščioju. Skauda viską. Širdį labiausiai. Nerimo pilna. Ašaros jau nenustoja bėgti. Pasigirsta mamos klausimas. Dėl ko verki, Aušrine? Ohoho! Jai vis dėl to parūpo, kad man kažkas yra. Kažkas, kas kelia nerimą. Bet taip ir nesužinojo ji. Nieko jai visą kelią iki mokyklos nesakiau (na, nepaisant mano trumpo jai priminimo, kad noriu dingt iš šitos mokyklos ir pereit į kitą. Tada jos didelis moralas, kad aš netikus, simuliantė ir dar visokia anokia, plius, kad ėjimas man į kitą mokyklą visai nepadės, kad nesimokysiu geriau - puikus palaikymas! Taip, čia gal ir reikėjo net ne skliaustuose rašyt visą tai, bet aš norėjau - man patinka skliaustai). Po kiekvieno ašarų pliūpsnio pasitaisydavau makiažą - užsitepdavau dar pudros. Kaukę kasdieninę kitaip tariant. Ir žinojau - niekas net nepastebės, net neįtars, kad kažkas yra blogai. Niekas. Viskas man yra gerai anot jų. Aš tik pasišypsau kai reikia, pasijuokiu, bandydama užmiršt viską. Taip. Bet nebegalėjau sutramdyti savęs šį kartą.
Išlipus pagaliau iš mašinos vos galėjau nustovėt ant kojų, bet, nepaisant to, nusigavau iki mokyklos. Ten pirma pamoka - kūno kultūra. Nuėjau persirengt, o ten jau buvo viena klasiokė. Žmogaus poreikis komunikuoti. Priėmiau komplimentą apie tai, kad mano veidas atrodo gerai, makiažas ir panašiai atrodo gražiai. Ir tada nebe išlaikiau visko. Įsitikinau, kad galiu paslėpti viską. Ne vien kokius nelygumus, bet ir emocijas, mintis - viską. Kas būtų pasakęs, kad visą kelią verkiau. Tik aš tai jaučiau. Viena. Linksma, labai. Trumpai nusakiau draugei kodėl pasipylė rūbinėj ašaros. Lyg iš lempos.  Nepamenu jau net ką tiksliai sakiau. Bet paskui greit susiėmiau save į rankas ir susikaupiau. Nusivaliau vėl veidą. Ir vėl - lyg nieko nebūtų buvę.
Su auklėtoja pašnekėjau. Ji, kaip labai supratinga moteris, tiesiog klausėsi, šypsojosi ir palinkčiojo galva. Nežinau net ką sau sakyčiau tokiu atveju. Ne, rimtai. O ką turėčiau? Dink, Aušrine! Taip, pas mus tikrai slegia visa ši aplinka, direktorė primena komunistę ir ant tavęs stumia mokytoja už akių. Tu geriau dink iš čia kuo toliau. O taip, tau ten mokykla bus arčiau. Ne. Šito negirdėjau, nes to paprasčiausiai nesakė.
Ūpo nebe pakelia net ir G&G Sindikato daina Rytoj bus daug geriau. Anksčiau - nusišypsot padėdavo, mintys pagerėdavo. Dabar - nieko. Dabar sėdžiu, rašau, bet galva tuščia.
Mažiausiai noriu rašyt apie mintis, kurios sukasi, kai einu gatve, šaligatviu. Tiesiog einu. Jeigu einu gatve, tai mąstau - pervažiuokit. Rimtai. Gal tada pamatys, kad man nėra gerai, artimiausias žmogus atkreips dėmesį. Deja, taip nenutinka. Gal tada tiesiog pačiai palįst po ratais? Ne. Nenoriu apkartinti kažkokiam nekaltam vairuotojui gyvenimo, nes jis tada turės gyvent su mintimi, kad kažkokią panelę partrenkė. Tiesiog partrenkė. Nors iš tiesų, jis būtų nė kiek nekaltas dėl tokio įvykio. Kai nebeliko ašarų, tiesiog buvau priversta nustot verkti, nes reikėjo lipt iš mašinos ir eit, tai ėjau. Ėjau per gatvę. Visi buvo geri vairuotojai ir sustojo ties perėja. Jo. Likusį kelią šiaip apie mirtį galvojau. Ne toks jau ir blogas dalykas. Tikrai. Jeigu mano liūdnas veidas ir blogos emocijos negali atkreipti mamos dėmesio, kai negali atkreipti net ir tiesiai šviesiai sakymai, kad man nėra gerai - kas gali? Drastiškos priemonės tik. Taip. Tikiuosi, kad bent kiek padėtų.