Žinot, man visai neaišku ką daryti po egzaminų. Jau netgi laukiu nesulaukiu jų, kad tik greičiau visa šita dvylikametė nesamonė ir prokrastinacija pasibaigtų. Nesijaučiu, kad būčiau kažką išmokus. Ne akademiškai, bet gyvenimiškai. Jei ir įgavau kur patirties arba dabar turimos išmonės (kurios tikiuosi, kad bent kažkiek turiu), tai tik už mokyklos sienų. Mokykloj nesimokiau. Ir nesimokau. Kai tik bandydavau, tai baigdavosi blogai. Nesigaudavo išmokti, kad ir kiek besistengčiau. Nes nuolat būdavo taip: sužinau naują informaciją > ją liepia išmokti > man iškyla klausimas "Kodėl taip yra ir kur tai galima pritaikyti apart kažkokioje siauroje specifinėje srityje?" > Paklausiu > Atsakymą gaunu "Nes tiesiog taip yra (galvokis tu kaip nori/ koks tau skirtumas) ir ne, praktiškai niekur kitur" > Gerai... Taip ir baigiasi mano geros intencijos po tokių atsakymų. Nes esmė tame, kad aš bent jau viską ką sugebėjau išmokt, tai buvo todėl, kad suvokiau mechanizmą + buvo tinkamai išaiškinta. O eilinis pasakymas, kad tu tiesiog tai įsidėk į galvą be jokio suvokimo, man yra niekinės vertės. Nesiseka man mokykloje. Už jos sienų irgi ne ką geriau. Ypač kai tai pereina į namų sferą, kai lieku su savo tyla, baimėmis dėl ateities ir prokrastinacija.
Egzaminai. Stojamieji. Studijos. Laukiu tik egzaminų. Kad užrišti visą kriukį. Nes po jų, reikės bandyti įstoti į kažkur dėl kažko, kad gauti kažkokį lapuką, susirasti kažkokį darbą, mokėti kažkokio dydžio paskolą už kažkokias studijas, bandyti susikurti kažkokį gyvenimą, priimtiną. Tokie turėtų būti mano ateinantys maždaug 4 ar 5 metai. Neįsivaizduoju kur stosiu. Mano buvę pasirinkimų apmąstymų rezultatai (susikaupę per maždaug 2-3 metus): apskaita, filosofija, psichologija, filologija, politikos mokslai, fotografija, architektūra, žurnalistika. Visus variantus išbraukiau. Psichologijai ir apskaitai svarbiausias yra matematikos balas. Matematikos vos teigiamą ištempiau (gavau 4 ir tas jau kėlė vidurkį...) Tiesiog atkrenta. Fotografija irgi ne. Reikia stojamojo egzamino, pasiskaičiau reikalavimus to egzamino. Tiesiog ne. Nenoriu aiškinti savo nuotraukų, paprasčiausiai todėl, kad jos yra apie nieką, apie grožį, o ne apie kažkokias socialines problemas ar kažką panašaus. Ir nenoriu išsigalvoti ir meluoti. Filosofiją išbraukiau, nes man mama uždraudė filosofuot apie gyvenimą, nes kaskart tai pasibaigia nekokiom mintim. Architektūra, nes reikia stojamojo egzamino, reikia mokėti piešti pastatus iš fasado ir pnš. Taigi irgi atkrenta. Žurnalistika ne, nes reik informacinių technologijų balo, o šio dalyko aš neturiu išvis pasiėmus. Taigi lieku su filologija ir politikos mokslais. Tiesą sakanat pastarąjį variantą sugalvojau tik šiandien. Bet neturiu didžiulio entuziazmo ar ypatingo noro. Tai įdomu, bet ne tiek, kad galėčiau tai studijuoti. Filologija.. Tiesiog ne. Ne man. Ir apima neviltis. Galų gale nemanau, kad man pavyks gerais balais išlaikyti egzaminus. To pasekoje nemanau, kad man apskritai pavyks kažkur įstoti. Nors visi (išskyrus mokytojus, kurie mus vadina paskutiniais nevykėliais - taip galvoja, kad mum žadina norą mokytis, kai išties viskas vyksta atvirkščiai) man kartoja, kad tikrai įstosiu, nes anksčiau visi su dar prastesnėm galvom už mano įstodavo. Kad ir į mokamą vietą, bet įstodavo. Bet kuo mano galva geresnė už kai kurių kitų galvas. Niekuo.
Ir toliau einu į mokyklą vien tam, kad nepraleisčiau pamokų, mama nepyktų ir nieks nepistų proto. Nepistų čia labiausiai tinka. Darau namų darbus tik tam, kad mokytojos nesibartų. Bet pati prieš save kaskart apsimetu, kad darau tam, kad išmokčiau, tačiau išties apgaudinėju save tik tam, kad išsigąsčiau ir baimės vedama atlikčiau tai ką reikia padaryti. Buvo laikas, kai mokiausi dėl savęs. Tai buvo seniai. Dabar nieko dėl savęs, viskas dėl kitų.
Ir toliau einu į mokyklą vien tam, kad nepraleisčiau pamokų, mama nepyktų ir nieks nepistų proto. Nepistų čia labiausiai tinka. Darau namų darbus tik tam, kad mokytojos nesibartų. Bet pati prieš save kaskart apsimetu, kad darau tam, kad išmokčiau, tačiau išties apgaudinėju save tik tam, kad išsigąsčiau ir baimės vedama atlikčiau tai ką reikia padaryti. Buvo laikas, kai mokiausi dėl savęs. Tai buvo seniai. Dabar nieko dėl savęs, viskas dėl kitų.
Realiai sau pasižadėjau pradėti naują blogą apie fotografiją. Apie tai, kaip nuotraukos gali paveikti žmones, apie tai, kaip daug ką įvairios valdžios ypač praeitam amžiuje stengėsi nuslėpti nuo visuomenės. Planuoju viską rašyti lietuviškai, tiksliau visą iki šiol rastą informaciją anglų kalba perrašyti į lietuvių kalbą. Tiesiog kai reikėjo etikos pamokai rasti kažką įtraukiančio, tai pirmiausiai ieškojau lietuvių kalba, bet nieko gero neradau. Ir radau tikrai daug ir įdomiai prirašyta anglų kalba. Tad belieka prisiversti ir bent pradėti nuo kokio vieno straipsnio. Vis kažkas.
Noriu piešti. Bandau piešti. Nemoku piešti. Nieko doro nenuveikiu. Fotografuoti irgi neprisiverčiu, nebematau nieko, ką galėčiau įamžinti. Užknisa.
Noriu piešti. Bandau piešti. Nemoku piešti. Nieko doro nenuveikiu. Fotografuoti irgi neprisiverčiu, nebematau nieko, ką galėčiau įamžinti. Užknisa.
Ai, by the why, meilė blėsta. Maniau nuolat persekios mane.
