Pasislėpti. Laikinam, o gal ir ne.

Kas kažkiek laiko, man užeina didžiulis noras prapulti. Deja, tai nelabai įmanoma, nes turiu pareigas ir įvairius panašius dalykus. Bet yra veidąknygė, kurią galiu vis dėl to galiu kontroliuoti. Tad paslėpiau kuo daugiau nuotraukų (timeline neslėpiau, nes kiekvieną atskirai reiktų, o tą aš labai tingiu daryti), paslėpiau informaciją (tiem kam reikia ir kam rūpi ir taip žino, kas vienur ir kitur turėtų būti parašyta). Pasikeičiau vardą, pavardę. Ir viskas. Ramu. Labai.

Visiškai nepastebėjau kaip prabėgo visas tarpsnis, jau kone visas ruduo! Taip keista. Bet ir džiaugiuosi. Noriu, kad greičiau pasibaigtų mokslo metai. Ir tiek.

Bet kitas, žemiškesnis ir labiau įvykdomas noras yra toks:
rytas, saulė glosto blakstienas. Pirštais brauki per sieną. Dar stipriau susivynioji į antklodę. Veidą papuošia šypsnis. Tiesiog guli, mėgaujiesi. Iškeli rankas į viršų, nuleidi jas. Tyla. Ramybė. Daugiau nieko!

 Tik tiek tenoriu. Paprasčiausio ramaus ir nesuglušinto nuo skubėjimo ryto. Kuomet tiesiog mėgaujiesi tuo, kad atsibudai ir viskas. Daugiau nieko. Nieko.

mm - narnijų begalybės - o kokios nuostabios !

Mano protas kažkur išplaukęs. Nežinau kaip. Kodėl tuo labiau nesuprantu. Bet... viskas taip išsilieję prieš akis, o dažnai tiesiog stebiu ką nors ir nesuvokiu ką matau, į ką žiūriu. O čia pasirodo tiesiog pažįstamos akys šypsosi ir sveikinasi. Ir visi tokie laimingi atrodo. O aš... Aš nesijaučiu nelaiminga, man viskas yra labai gerai, tik laikas.. Kas tai yra?! Už ką man taip viską susuko - praeities nebėra, o ateities dar nėra! Taip, tai įdomu, bet paskui tiesiog apie daugiau nieką nebesugebi galvoti.

Laiko narnija, kurioje esu prapuolusi, besėdinti ant horizonto ir išleidžianti iš plaučių paskutinį mėtinį dūmą. Oj. Nekaip. Ane? Nors ne, man nesvarbu kitų nuomonė.

Gal neišsimiegojimas, o gal tiesiog sloga, bet jaučiuosi tokia išbaisėjusi, kad nesinori net į akis kam nors pažiūrėti. Tiek minusų. O pliusai? Pasislėpė lašiniuose tikriausiai, arba gal netyčia suvalgiau juos. Nežinau. Kone visuose sugebu įžvelgti krūvas pliusų, minusų stengiuosi nepastebėti arba kaip nors išmokti juos paversti į teigiamą pusę.

Mm, taip norėčiau likti namie! Neit nei į mokyklą ar dar kur. Yra pora dalykų, dėl ko ten man patinka, kurių, neminėsiu. Bet čia neesmė. O apskritai - kame esmė? Fū! Aš tokia... banalybės prisipumpavusi apsimetanti kažkokia protinga būtybe žmogus. KĄ?! Ne viskas, ate.

P.S. Šiaip viskas gerai. Tikriausiai.