Žvaigždės

Myliu dangų. Žvaigždes. Ten slypi pasakos tikroji tėkmė, kuri atplėšia mus nuo pavargusių atvaizdų, išsekusių kūnų ir atžagarių sielų. Pasakos, iliuzijos yra ten, kur mes neprisiliečiam. Gyvuoja tol, kol mes negyvi. Tai yra paslaptis. Jos nevalia atskleisti. Nebent tik sau pačiam. Sau. Kažkuriam sau, jie juk visi mumyse yra skirtingi. Vieni kovoja, kiti - apatiškai žvelgia į nugraužtus nagus, plyštančius batų padus. Kelią nemenką vis dėl to nuėjai. Ir nepriėjai nieko. Tik atsidūrei dar didesnėje tuštumoje, nežinioje. O norėjau apie žvaigždes pasaką rašyt. 

Pati esu bejėgė. Tikriausiai. Bent jau po šiai dienai esu tuo įsitikinus. Vyrauja savigriovos procesas.
Ramybės būsena kitiems atrodo kaip didžiausias liūdesys. 

Deja.

Tačiau aš kai kam esu labai dėkinga. Man leido patikėti savimi. Ir kaip galima pakęst tokią kiaulę kaip aš. Nesuvokiu. 

Tik aš nerimauju. Nemanau, kad galiu atitinkamai duoti atgal tiek šilumos ir gėrio, kiek man yra suteikiama.
Galiausiai. Bijau. Bijau prisirišti; per vėlu. 

Negalėčiau pykti. Manęs nebebūtų; išgelbėjo kritinę akimirką. Nuolat dėkinga. Ačiū.

Užmigti žvelgiant į žvaigždes,Pabusti po metų arba nebe.