Senos tetos, dideli dėdės. Senesnės moterys, didesni dėdės. Jie stebisi. O kodėl stebisi tai suprantu, gerai suprantu. Tačiau tai, kad jie stovi perkreiptais nuostabos veidais, mane pykdo. Nuvertina, visada. Save išsikelia. Kiti - false. Tuo pat metu, toks jų požiūris aiškiausiai parodo, kad jie nieko nežino apie mane. Net elementariausių dalykų. Jie turi pasakų pilis pasistatytas galvose. Ir tiki pasakomis. Ir tegul sau tiki, mums ne pakeliui.
Taip, aš ir pati dėl to kalta. Kada gi buvau pasigyrusi, kad ką nors moku. Niekad (na, bent jau ne mokslo srityje). Aš esu žmogus, kuris labiausiai save menkindavo. Galbūt viduje ir tikiu savimi, bet garsiai negaliu to pasakyti. Taip yra todėl, kad žinau, jog iš manęs bus daugiau tikimąsi. Nenoriu, kad iš manęs būtų tikimąsi. Kad manytų, jog gali pasikliauti ar dėti į mane kažkokias viltis. Pati to negaliu padaryti. Nes kas gi bus, jeigu aš 'susimausiu', neperšoksiu per man iškeltą (o svarbiausia IŠSIKELTĄ) kartelę, o tik prašliaušiu rydama žemes po ja.
Jie nustebo. Bet man nusišvilpti. Ne man - nuolatinis vaidinimas, noras būti pastebėtai. Tegul kiti ir stato teatro sceną vietoj nuoširdumo. Dėkui už dėmesį.
P.S. Ir taip, įstojau, ir kokio velnio stebėtis tuo? Ta prasme - aš buvau taip labai nurašyta 'artimiausių' žmonių?..Malonu ir tiek, ką čia ir bepridursi.
______
Ne ne, dar ne viskas... Šiaip keletas pastebėjimų, minčių, kuriomis norėjau pasidalinti..
- Pirmadieniais, tris valandas sėdėti matematikos paskaitose - tai ne man. Absoliučiai ne man. Ypač tuomet, kai sužinau, kad nepasiekiau reikalingo balo iš mažo ir, kaip man pasirodė, lengvo kontrolinio darbo. Dabar teks vaikščiot papildomai. Bala žino kada. Tai sugadino visą dieną nuo pat ryto.
- Pasiilgau mokyklos maisto. Labai.
- Pagaliau turiu Studento pažymėjimą, bet dar neteko panaudot. Ir labai gerai. Nuotrauka baisi, žinot kaip ten būna.
- Pradėjo erzinti dideli žmonės. Ne aukšti, bet į plotį dideli. Kai užima viešajame transporte kokias tris tavo erdves. Nekalbu apie rankinukus, tašiukus ir kitus šūdukus. Atrodo, kad kuo didesnis žmogus, tuo didesnį maišą turi tampytis kartu. Labai šlykštu pasidaro, kai jie apsirengia aptemptus drabužius ir tu matai, kaip ten visi sluoksniai dreba, lenda per visas įmanomas vietas lauk, į viešumą. Atsiprašau. Nors ne. Kodėl taip toleruotinas yra nutukimas ir priimamas kaip normalus dalykas?! Beperstojįs kišimas visko į save, nežiūrėjimas ką dedame į savo skrandžius. Galiausiai tai atsiliepia sveikatai. O kas tada būna? Į ligoninę reikia. Tada, yra naudojami pinigai iš bendro bloko. Iš ten, kur mokesčius moka ir save prisižiūrintys. Man šitai yra visiškai netoleruotinas dalykas. Nes tai yra dalykas, kurį buvo galima sukontroliuoti.. bet neeeee, ta bandelė, su lašinukais buvo pernelyg skani, tas tortas toks saldus, kad net pirštus nusilaižei. O kaip be kokių didelių, bent jau 5vnt dienos pietų per dieną? ... Ta prasme yra blogai, kai jau nebematai savo kojų pirštų per pilvą. Gal bent tris porcijas dienos pietų verčiau iškeist į bent minimalią mankštą, naktinius užkandžius ir begalę greito maisto į šviežias sultis ir salotas? Kodėl ne taip? Tą patį galima sakyti apie rūkorius, anoreksikus, alkoholikus ir t.t. Bet kaip galima tiek persivalgyti, kad viskas jigglina, pirštai ant rankos dėl stambumo vos sutelpa. Ok, jeigu tai yra įgimta, visko būna. Bet žinot, yra gera mintis. -Didelio žmogaus turi būti daug.. - Ane? - Na taip, juk svarbiau vidus, negu išorė.. - Man atrodo, kad tie dideli žmonės savo vidų suvalgė. No offense, but i get pretty scared when i see a fat person. I tolerate them, but everything has it's limit.
