Klausimai sau

Man dažnai pasidaro liūdna. Skaičiau, kad mintis apninka liūdesys, jeigu ko nors pasiilgsti ir nori šalia. Bet ne vien dėl šito, mane kankina slogi nuotaika. Yra labai paprastas dalykas – nieko nežinau apie save. Tas „nieko“ yra labai abstraktus, bet į tai nesigilinkime.

 Kuomet manęs paprašo apie save kokius nors dalykus (kurie vargu bau ar kam iš tikrųjų yra bent kiek įdomūs) papasakoti arba pasakyti įdomią istoriją ar nutikimą aš tiesiog nesugebu nieko normalaus pasakyti. Gerai, o kas yra „normalu“? Tai yra tai, kas tavo pašnekovui yra adekvatu, priimtina, nesikerta su jo idėjomis, įsitikinimais. Žmonės yra labai linkę pernelyg sureikšminti kokius nors mažus nutikimus, kurie galbūt vos kelias sekundes truko, bet apie juos gali pasakoti ištisas minutes ir prisiminti metų metus. Aš taip negebu. Nesureikšminu jokių įvykių, nukreiptų žvilgsnių. Vienintelis dalykas kurį galiu priimti kaip už gryną pinigą yra žodžiai. Bet ne trumpąja žinute ar kaip kitaip parašyti, bet pasakyti gyvai. Tikriausiai todėl turiu mažai istorijų, mažai patirties. Galėčiau gi pasakoti įspūdžius iš kelionių, pabandyti apsakyti kalnų ar naktinio dangaus grožį. Bet tai nebus įdomu, nes jeigu pašnekovas buvo kalnuose arba stebėjo naktinį giedrą dangų tik pritars, kad yra neapsakomai įdomu, o jeigu nėra daręs ar buvęs ten ir šen, tai tiesiog liks visiškai nejauki tyla ir iš mano pusės pasiūlymas pabandyti tuos dalykus apie kuriuos šnekėjau. Dar be abejo galėčiau išdūgzti galvas kitiems apie tai, kaip tas ir anas pažiūrėjo, nukrito, pasisveikino. Bet tai NĖRA svarbu. Gerai, bet tuomet man jau pačiai kyla klausimas – o kas yra išties svarbu? Jei ne mestas žvilgsnis, kuris holivudiniuose perliukuose yra taip sureikšminamas, jei ne nusipirkti nauji batai ar telefonas.Nebežinau kas yra svarbu. Nebekaupiu asmeninės patirties iš savo pusės. Galiu per akimirką daug absorbuoti informacijos, vaizdų, garsų, bet tai manyje neišliks, nes iš to, kad žinosiu ką tas ir anas matė geriant ant to ir ano kampo man neduos tiesioginės naudos. Kokios naudos? Baik. Kodėl aš pati sau uždavinėju tiek klausimų? Ir vėl.

 Kiti gali apie save pasakyti visą svarbią informaciją konstruktyviai ją išdėstydami per trumpą laiką. Jie žino daug faktų (kurie sausi yra neįdomūs, bet moka pateikti juos interpretuodami ir palygindami su kitais faktai ir iš viso to padaro išvadas), įdomių, juokingų istorijų. Tikriausiai tas pernelyg sureikšminimas ir atsiminimas mažų nutikimų padeda po keleto metų užpildyti tylą juoku. Aš pati labiau mėgstu ir vertinu tylą, visai kaip tamsa žymiai žavesnė negu ryškumas ir šviesa. Prikaišyti man mėgsta, kad esu nešnekus žmogus. Aš vadovaujuosi tokia indėnų patarle: Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą. O kadangi dar nepasitikiu savo išminties galia, žodžių tikrumu, tai nenoriu teršti tylos. Tačiau tai nėra vienintelė priežastis dėl ko aš nelikusi kalbėti, o labiau mėgstu klausytis – renku ir kaupiu informaciją. Kaip koks žiurkėnas maistą žanduose. Gal man išgirstų istorijų ar pasakytos svarbios informacijos prireiks kaip perkarusiam žiurkėnui grūdų. Tad po kiek laiko galiu perpasakoti kokią nors juokinga kitų žmonių istoriją, kur aš nebūsiu nagų prikišus anei kiek. Galiu šnekėti apie kitus, bet ne apie save. Galiu analizuoti kitus, jų poelgius ar pomėgius, žodžius ir turimas žinias, bet ne save. Kiti žmonės man yra žymiai įdomesni negu aš pati sau.

 Tikriausiai pernelyg viską apskaičiuoju, susikurti planai ir visi atsarginiai planai įvyksta taip, kaip buvo pastatyti mano galvoje ir tai darosi nuobodu, banalu, neverta nei laiko ar kieno nors dėmesio.

Nes sakė, kad švyčiu kaip saulutė

Priešpaskutinė 2012tųjų metų diena buvo pakankamai įdomi. Rytas nuostabus. Pažadino saulės spinduliai užtvindę kambarį šiltomis spalvomis. Malonu, gražu. Tuomet ramiai susiruošiu į darbą. Nueinu į stotelę. Nevėluoju ir neskubu net. Nusigaunu iki Ozo. Nuėjusi sužinau, kad nėra būtina man dirbti. Na, dalis manęs krykštauja iš džiaugsmo, o kita - verkia, nes vis dėl to atlyginimo nebus. Nueinu trumpam pasitrinti po Prizmą ir Vynoteką. Tuomet užsimanau nusipirkti dar kokį nors naują pakabuką. Besižvalgant pro papuošalus šnekuosi telefonu su mama. Aptariame ir pripažįstame, kad esama situacija mūsų anei kiek netenkina. Išsirenku pakabuką. Šiaip atrodžiau baisiai - neišsimiegojusi, su pernelyg daug makiažo (tikrai pernelyg daug) ant veido, susitaršiusiais plaukais, katės plaukais aplipusiais drabužiais, atsilapojusiu paltu ir pernelyg atsipalaidavusiu žingsniu. Kadangi nebereikėjo dirbti mano visi planai apsivertė aukštyn kojom. Keliavau tuomet pas močiuką. Kalėdinėm dovanėlėm apsikeisti. Taip, jau savaitėlė gera po Kalėdų prabėgo, bet su giminėmis dėl tam tikrų aplinkybių neteko pasibūti. Daugiau į šonus nesižvalgydama nublūdijau į stotelę. Sulaukiau autobuso ir taip toliau. Na ir po kokių 15 minučių jau buvau pas močiuką ir padėjau salotas ruošti - jei ne darbe prie maisto, tai būtinai kažkur kitur. Ot. Labai linksmai pasibuvome. Prisijuokėme (ko tikrai mažiausiai tikėjausi). Viena geriausių vakaro dalių buvo - vynas. Jau kai viskas buvo beveik suvalgyta ir mano mama ruošėsi namo, aš pasilikau ir padėjau močiukui sutvarkyti viską. Kažkaip gerai dėl to jaučiausi. Nes tiek indų, tiek tvarkymo jai vienai. O kas man jaunai, a? Tad šeima mane paliko ir išvažiavo namo, o aš pabaigusi tvarkyti išvažiavau pati sau. Kelionė namo neprailgo. Patiko. Kas erzina tokiu oru, tai yra nuolatinis ir be pabaigos ledas. Vien ledas... O jeigu parkrenti - OUČ. Bet pliusas bent jau dėl temperatūros, kad nei nosies nenušalsi, o ir pirštai nenustings maigant telefono knopkes. Bet šiaip prieš porą dienų ruošiausi visai ką kitą čia parašyti. Norėjosi tiesiog apie save parašyti, kaip save matau. Bet jau pakankamai daug šiam kartui parašiau. Na, ir dar kokią nuotrauką įmesiu.