-Praradau gyvenimą. Tą, kai susitinki su žmonėmis ir bendrauji su jais gyvai. Nelaikau mokyklos kažkokia vieta, kur bendraučiau su draugais, nes aš negaliu atsirinkti ir pasirinkti su kuo noriu bendrauti ir su kuo ne. O va kad taip, su senais ir tikrai gerais draugais susitikčiau, tai nebėra. Bet žinot ką, aš dėl to visai nepergyvenu. Drąsiai sakau, kad mieliau rinkčiausi buvimą namie, sėdėjimą internete, negu susitikčiau su žmonėm.
-Vis mažiau valgau. Bet geriu arbatų vis daugiau. Kojos atrodo, kad šiek tiek paplonėjo, bent jau kai mamos paklausiu, tai gaunu teigiamą atsakymą.
-Mano telefonas mane žiauriai nervina - nepasikrauna iki galo kažkodėl.
-Stalinė lempa pokštus krečia. Žybsi, žybsi vis keistai, nebešviečia taip ryškiai. Jaučiu greit atsisveikint su ja reikės.
-Kadangi iš namų beveik neinu, na apart mokyklos ir darbo, tai nebėra tokio didžiulio stimulo toliau tvarkyti tarpus tarp dantų. Jų jau beveik nebeliko, bet dar maždaug pusė metelių tvarkymo ir turėčiau turėt gražią šypseną.
- Tarp mokytojų mokykloj skinda apkalbos apie mane. Tobula tiesiog. Anglų mokytoja mane kitai mokytojai akiplėša ir pasikėlusia išvadino. O visą tai sužinojau iš auklėtojos. Bet kuom aš kalta? Tiesiog išsakiau savo nuomonę ir tiek. Nei keikiausi, nei pertraukinėdavau. Buvo tokia situacija (mokytoja 'm', aš 'a'):
m: tai va greitu metu rašysim atsiskaitomą darbą...
a: o ar mes dar kartosimės? Nes iš mūsų nelabai kas supranta kaip atskirti kada tą ar aną rašyti?
m: ne. O kam? Viskas internete yra. Pilna pratimų. Padirbėkite ten, visas klaidas iškart jums ištaisys..
a: tai kam mes tada einame į mokyklą? Ar ne čia Jūs mus turėtumėte mokyti?
Atsakymo negavau. AŠ TIESIOG TURIU SAVE APGINTI. Niekas kitas to už mane nepadarys.
-Pradėjau piešti vieną piešinį. Jis turėtų būti labai fainas ir gražus ir blah blah blah, bet neprisiruošiu pabaigti.
Ir šiaip mano kasdienybė lyg vienas didelis marazmas su daug marazmiukų...
