Šiek tiek muzikos!

Sveikučiai! Va kokią dainą netyčiom aptikau - seniai girdėta buvo, tai taip malonu pasiklausyt.

Hm, o šita gan nauja - į youtubą įkelta neperseniausiai - šviežiena taip sakant! Malonu ausiai :)

Pusiau linksmai

Apturėjau visai neblogas dvi dieneles.
Vakar buvo atvykę mūsų aplankyti teta su savo vyru ir dviem vaikučiais. Tai fainai pasisėdėjom ir paskui nuėjom pačiuožinėt į daubą. Oj, gal penkis metus buvau nečiuožinėjus, tai taip linksma buvo! Nors šaltukas pirštus, kojas ir veidą kaustė, bet iš viso to smagumo, net šilta darės pamažėl.
O šiandien, gal ne taip linskmai ir įdomiai, bet buvau mokykloj pas mokytoją. Dėl tos kalbos reikėjo aptarti. Reziumė - iš tiek kiek parašiau, tik pusė tiko. Bet vis šis tas - geriau negu nieko. Paskum nulėkiau pas mamą į darbą. Ten širdis vienu metu tik BŪM BŪM BŪM. Bandžiau rašyti toliau kalbą, tai maždaug jau baigiau, beliko pavyzdžius įpint į dėstymo pastraipas, užtvirtint galą i takda vsio. Su mama aptarėm kaip mum abiem viskas nusibodo, kad jau reikia mesti darbą ir žūt būt keisti esamą situaciją. Kad jai žiauriai reikia atstogų, bet kadangi ji vienintelė buhalterė-sekretorė ir dar bala žino kas ten - daro tai ką liepia ir tiek, tai bijo, kad susidarys krūvos nepadarytų darbų ir niekas už ją jų neatliks. Po tokių neitin džiugių pokalbių ir mano eilinių ašarų pagaliau sėdom į mašiną. Šįkart mama sugalvojo, kad reikia kelis šimtus išleist ant veido priežiūros naujų priemonių. Nu pogalais - kam to reikia?! Man kokius batus, paltą, tašę, objektyvą galų gale naują nupirktų, tai ne - veidą tvarkyt. Man asmeniškai gerai, jau įpratau prie savo problematiškos odos. Nu vienu žodžiu. Tai užsakė ir jau paėmėm prekes už kelis šimtus litų. Absurdas! Man užtekdavo kokios pudros su akcija, muilo, vandens ir papigiaj kremo, kuris labai skaniai kvepia. Nu vienu žodžiu.
Pradėjau linksma nata, o baigiau liūdna. As always. 

muah :* (nemeluokim patys sau)

Jau net nebežinau - aš durna ar kaip. Kodėl atstumiu visus tuos, kurie mane myli ir laiko fainu žmogučiu. Gal aš tiesiog žinau ko noriu, o gal tiesiog bijau kažko naujo? Nežinau.
Va visai neseniai teko dar kartą pasakyti ,,Ne" ir nuvilti dar vieną žmogų. Bet ar aš turiu pasirinkimą? Jei iš mano pusės jausmai retai kada atsiranda, o širdyje visada slypi vieno žmogaus vardas. Tas, kurio vis tikiuosi. Nors, kuo toliau, tuo mažiau vilčių lieka. Bet, aš jame matau labai nuostabią asmenybę ir žinau, kad vienas kitą tiesiog papildytume trūkstamais ingridientais. Tačiau, tas žmogus, kuris man ir suteikė viltį, dabar siūlo, kad visą tai mesčiau iš galvos. Bet jau nebegaliu. Tikriausiai atsisakyčiau visų kitų pasiūlymų, apart jo. Ir paskui pagalvoju ,,Nu velniava visiška.. Žiopla tu, liksi vieniša per savo durną galvą". 
O kaip gi aš turėčiau sakyti ,,Taip" kam nors, kam beveik nieko nejaučiu. Jau buvau paslydus ir atsakius teigiamai porą kartų, daugiau taip nebesielgsiu. Kodėl save versti kažką pajausti? Jei to nėra, tai tiesiog nėra ir tiek. Taip, tikrai labai malonu sužinot, kad esi brangus, mylimas (nesuprantu kodėl...)... Ir po visokių mielų žodžių vis vien tenka pasakyti neigiamą atsakymą, nuliūdinti žmogutį, kuris tiesiog atsiskleidžia. Tik todėl, kad jau kažkas kitas sukasi mano galvoje...
Ieškau kažko ilgam, arba tiesiog vienam vakarui linksmai praleisti mieste. Tik tiek. Daugiau visiškai nieko.

Still untouched...

Sveiki, kiškiai ;**

Pirma, tai labai atsiprašau anonimo, kad neatrašiau tikrai gan ilgą laiką - labai toli tas post'as buvo - tiesiog nepastebėjau (žiopla aš, žiopla.. ).  I like stalkers. That is creepy and I just love that!
 So yeah, brangieji, bet susirinkom šiandien čia dėl dar vieno įvykio. Aušrinė eilinį kartą pasižada sau gerai mokytis. Tam prireiks ne savaitės, ar dviejų, bet manau, kad kaip nors susitvarkysiu ir viskas bus ok.  Vis dar bijau dėl ateities ir suvokiau galutinai, kad mažiau bijočiau, reikia bent būti išsimokslinusiai. Taip. Ir ne kitaip. Tiek darbų prikaupiau, kad ne tas žodis. O kodėl? Nes aš esu tiesiog priklausoma nuo interneto ir žaidimų, filmų, muzikos ir pramogų. Taigi, kadangi tai priklausomybė ir aš tai tikrai pripažįstu ir net nedrįstu neigti, reikia tai gydyti. Pripažindama - žengiau pirmą žingsnį. Kodėl pripažinau? Na, paprasčiausiai todėl, kad pamačiau, kad tai kenkia mano mokslams, socialiniam gyvenimui, keičia pažiūras į pažiūrų neturėjimą. Ir kas be ko - sveikata. Miego trūkumas, skaudančios akys, nugaros skausmai. Viską sudėjus ir padauginus iš 10 valandų praleidžiamų įsmeigus akis į monitorių darbo dienomis, gaunamas labai aiškus rezultatas - rimta priklausomybė, kenkianti socialiniam gyvenimui, asmeniniam tobulėjimui, psichologinei (tampu labiau depresuota ir liūdna) ir fizinei būklei.
O darbų kokių prikaupiau? Visu pirma, tai aš turėjau jau kone kelis gerus mėnesius išmokti pasaulio gamtiniam žemėlapiui (mažiausi kalnai ir kalneliai, lygumos, aukštumos, žemumos, upės ir upeliai, pusiasaliai, jūros, ežerai, įlankos ir t.t.), bet nė velnio nesimokiau. Kodėl? Kompiuteris. Taip. Toliau judam. Lietuvių kalbėjimo įskaita. Pasirinkau potemę ir gavau šansą atsiskaityti anksčiau ir nebesukti daugiau sau dėl to galvos. O ką aš dariau apart sėdėjimo prie kalbos, jos rašymo, informacijos ieškojimo ir apibendrinimo? Kompiuteris. Vėl. Opaa - šaunuolė tu, Aušrine! Dėkui dėkui, kam tos gėlės... Aš jau nekalbu apie namų darbus, kuriuos užduoda kasdien ir normalūs mokiniai spėja viską pasimokyti, bet jau tik ne aš. Kodėl? Nu gi tikrai neatspėsite - kompiuteris! Nuo šio žavaus padaro aš negaliu nuleist akių. Aš nesveika, ar ką?

Džiaugiuosi už tuos, kas neturi rimtų priklausomybių, kurios taip gadintų gyvenimą. Nuoširdžiai džiaugiuosi. Pabandysiu iškeisti kompiuterį ir internetą į karčiuosius mokslus, kurių šaknys tikiuosi bus pakankamai saldžios (kavos puodelis + 4 sklidini cukraus šaukšteliai = tobula!). 


Wish me luck!!! 


Tokiam atsisveikinimui įmesiu keletą nuotraukų: