Va visai neseniai teko dar kartą pasakyti ,,Ne" ir nuvilti dar vieną žmogų. Bet ar aš turiu pasirinkimą? Jei iš mano pusės jausmai retai kada atsiranda, o širdyje visada slypi vieno žmogaus vardas. Tas, kurio vis tikiuosi. Nors, kuo toliau, tuo mažiau vilčių lieka. Bet, aš jame matau labai nuostabią asmenybę ir žinau, kad vienas kitą tiesiog papildytume trūkstamais ingridientais. Tačiau, tas žmogus, kuris man ir suteikė viltį, dabar siūlo, kad visą tai mesčiau iš galvos. Bet jau nebegaliu. Tikriausiai atsisakyčiau visų kitų pasiūlymų, apart jo. Ir paskui pagalvoju ,,Nu velniava visiška.. Žiopla tu, liksi vieniša per savo durną galvą".
O kaip gi aš turėčiau sakyti ,,Taip" kam nors, kam beveik nieko nejaučiu. Jau buvau paslydus ir atsakius teigiamai porą kartų, daugiau taip nebesielgsiu. Kodėl save versti kažką pajausti? Jei to nėra, tai tiesiog nėra ir tiek. Taip, tikrai labai malonu sužinot, kad esi brangus, mylimas (nesuprantu kodėl...)... Ir po visokių mielų žodžių vis vien tenka pasakyti neigiamą atsakymą, nuliūdinti žmogutį, kuris tiesiog atsiskleidžia. Tik todėl, kad jau kažkas kitas sukasi mano galvoje...
Ieškau kažko ilgam, arba tiesiog vienam vakarui linksmai praleisti mieste. Tik tiek. Daugiau visiškai nieko.
Still untouched...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą