Bene vienintelis laimę teikiantis dalykas yra mano blogas. Bet ne, ne šis, o mano tumblr blogas. Tiesiog tokia miss popular vis dažniau ten pasijaučiu. Jau daugiau negu 500 pasekėjų turiu (man tai yra daug, nes nei kas mane promote'ina, nei prašau (na nebent - paslauga už paslaugą, bet ir tai vengiu daryti)).
Kitas dalykas dėl kurio bijau - mano gimtadienis. Na nors užsimušk kaip nerimauju, kad nepavyks, kad kaimynai lieps muziką išjungt, kad neužteks maisto, gėrimų, vietos, kad galų gale lis lietus. Pastarojo dalyko bijau labiausiai. Norisi taip viską imt, atšaukt ir nebesukti sau galvos. Bet tada dar labiau nusivilčiau savimi, o to nelabai noriu. Nes jeigu atšaukčiau, tai jaučiu iki pat Nidos prabūčiau namuose, su laptopu ant kelių, pusiaugulom išsitiesus lovoj ir tikėsiuosi sutikti ką nors, kas užpildytų visą tuštumą. Blah blah blah, tildome ateinančią romantiko gyslelę, kurią jau belenkaip stengiuosi nutildyti.. Šiš, jau beveik. Ok. Ramiai. Einame jau prie kitos pastraipos gal?
Ohh, o ką aš veikiu pastaruoju metu? Guliu, miegu, sėdžiu, geriu, valgau... Filmus žiūriu. O kokių gerų teko peržiūrėti! Galvojau, gal net pradėti vesti kokį nors "Movie review" žurnaliuką, nes tikrai daug daug nuostabių filmų esu mačiusi, bet dėl mano vaizdinės atminties, nelabai sugebu atsiminti filmų pavadinimus. Deja. Prisimenu tik siužetus, veikėjų išvaizdas, kas ką ir kaip šneka, kaip reaguoja ir kaip išsikreipia jų veidai sužinojus, kad kažkas mirė, kažkas pagimdė ne nuo savo vyro, arba kad koks maniakas žudikas tiesiog pasigaudavo žmones, nugirdydavo, įdėdavo į gėrimus migdomųjų, tada savo girtus ir miegančius, bei artėjančius link komos 'draugus' išprievartaudavo, nužudydavo, supjaustydavo visą kūną į gabalus ir išvirdavo, sudegindavo arba tiesiog sumesdavo į namie pastatytą rūgšties bačką, kurioje visas žmogaus kūnas iki paskutinio kaulelio suirdavo. O taip, tokie biografiniai filmai yra kažkas utopiško! Jie vieni nuostabiausių. Šis dalykas dėl tokių istorijų jau baigia galutinai mane apsėsti, kad vietoj muzikos per youtube, aš tiesiog pasileidžiu beveik valandos trukmės žurnalistines laidas apie maniakus/ prievartautojus/ serijinius žudikus. Būna įdomu klausyti tikrų serijinių žudikų biografijų. Kaip jie viską darydavo, ką jie patys apie savo poelgius pasakydavo. Bet apart tokių, ne visiems tinkančio žanro filmų, žiūrėjau ir kitokius. Woody Allen kūryba man patinka labai - Annie Hall, Vicky Cristina Barcelona, Midnight In Paris - visi nuostabūs filmai, kurie ir suteikė mano mažom smegenėlės krūvas klausimų, kurie taip ir liko neatsakyti. Gal kada ir atsakysiu. Ispaniški filmai man irgi paliko gerą įspūdį - The Hidden Face (jeigu jau žiūrėsit, tai neskaitykit šio filmo aprašymo, nežiūrėkit trailerio, nes nebus taip įdomu žiūrėti filmo), Sleep Tight - ne tie nuvalkioti, holivudiški filmai. Iš amerikiečių pažiūrėjau Somewhere - visai neblogas, gražiai suvaidinta. Dar liko neperžiūrėtų filmų. Oi, o iš apie maniakus ir t.t., tai - Dahmer (labai labai patiko, nenorėjau kad baigtųsi), Dear Mr. Gacy (2010) (yra ir senesnė versija šio filmo, kurią labiau norėjau peržiūrėti, bet neradau kur siųstis, o va būtetn šioje dramoje buvo atskleidžiami ne tiek John W. Gacy žudimai, o interviu su juo, na, nepatenkino mano didžiulio smalsumo ši filmo versija, bandysiu senesniojo filmo ieškoti). Šiaip žiūrėjau dar daug kitų filmų, tik sakau didelį 'dėkui' savo atminčiai, kuri neprisimena pavadinimų. Tad iš šio repertuaro tiek.
O ar norėtumėte žinoti savo ateitį? Huš huš, bent jau aš noriu, bet žinau, kad kai sužinosiu viską metams į priekį, nebenorėsiu žinoti. Taip. O kodėl? Nes būna nebeįdomu, tada pradedi apdairiau viską daryti, elgtis kitaip. Kaip aš tikiu, kad mes gimstame su jau nuspręstu likimu, kuris yra kažkur toli užrašytas, arba labai arti ir galima sužinoti pasitelkiant chiromantus - žmones, mokančius skaityti iš delno. ,,Aušrine, o norėtum, kad aš sužinočiau tavo ateitį?" paklausė žmogus, atvedęs mane į šį keistą pasaulį. ,,Taip", net nepagalvojus atsakiau atiduodama jai krūvą lapų, su prognozėmis apie jos ateitį, kurios buvo parašytos prieš 2-3 metus, ir, kurios visos išsipildė iki šios dienos. Net baisus sutapimas. Bet ką aš čia kalbu. Koks sutapimas, viskas jau buvo nuspręsta ir tas nuosprendis būtų atėjęs vienaip ar kitaip, geruoju ar bloguoju, pasikliaunant būrėjos patarimais ar be jų, o jei be jų, bei nepaisant visatos dėsnių ir bandant jiems priešintis, viskas vis tiek būtų atėję iki dabartinės situacijos, tik kad skausmingesniu ir blogesniu keliu. Tad geriau tiesiog nesipriešinti ir tiek. Ką jau ką suprantu, tai šiuos dalykus, galėčiau visą naktį prašnekėti apie tai, bet tiesiog nerandu su kuo. Apie įvairius karmos dalykus, apie lemtį, apie burimus ir tiesiog - gyvenimo dėsnius. Galite neigti juos, galite teigti, kad viskas ne taip, bet, viskas jau suplanuota. Tad sužinosiu savo ateitį metams į priekį, patarimus, kaip geriau išsisukti iš vienokios ar kitokios situacijos - užsakyta gimtadienio dovana nuo mamos. Viskas pildosi, o taip.
Ehh, kas čia dar gero.. Gero - nieko. Nuostabu! Ah, prisiminiau. Buvau čia šeštadienį botanikos sode, Kairėnuose. Kaip ir man yra būdinga, į naujus dalykus dėjau dideles viltis, kad viskas bus nuostabu. Ir aišku, teko nusivilti. O kuom nusivyliau? Parko išplanavimu, nelabai prižiūrėtais gėlių plotais. Bet iš esmės blogu išplanavimu. A, ir dar per maža mašinų stovėjimo aikštele - aiškiai per mažai vietos visoms lankytojų transporto priemonėms. Žinot, kai kasdien aš žiūriu tūkstančius nuostabiausių nuotraukų, kai daugelis iš jų būna gamtos vaizdai, parkai, botanikos sodai, tai tikėjausi ko nors geriau. Tačiau, yra kaip yra.
P.S. La-Dee-Dah (arba la-dee-da ir pnš., raidžių žaismai) reiškia - whatever :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą