1 - bendravimas {per savaitę susikaupusios mintys}

Aš nemoku bendrauti su žmonėmis, bent jau man pačiai taip atrodo. Tiesiog yra taip, kad aš pati sau net nesu tiek įdomi, kad būčiau pati su savo mintimis, tad kodėl savo tuštybę turėčiau kam nors dar atverti ir kvaršinti kitiems smegenis su savo nuobodumu ir nemokėjimu bendrauti. Manau, kad man trūksta kažko savito - negebu nei pajuokauti normaliai, nei palaikyti pokalbį. Gal ir nekreipčiau netgi dėmesio į šį dalyką, nes neturiu didžiulio poreikio turėti didelį draugų ratą, bei bendrauti su žmonėmis. Ir taip jau daug turiu - geriau keli tikri, negu šimtai apkalbinėtųjų. Tačiau, kažkodėl žmonės nori su manimi bendrauti - prieina, susipažįsta, prisistato, pasakoja apie save. O ką aš? Pasišypsau, mintyse pagalvoju - kodėl aš nemoku taip bendrauti su kitais, taip, kad kai šnekėčiau, jie nežiovautų. Būna dažnai, kad šneka apie kažkokias banalybes, apie tai, ką matė, skaitė, girdėjo ir aš tiesiog apie tokius dalykus neturiu kam ko pasakyti, nes nebesidomiu nei naujienomis, nei garsenybių gyvenimais ir panašiai.
Tad nėra labai faina, kad žmonės mano, jog esu pasikėlusi/liūdna/pikta ir t.t., vien todėl, kad negebu palaikyti pokalbio ir jau po kokių penkių minučių tarp manęs ir pašnekovo stoja tyla.