Truputį apie Nidą

Dabar tiesiog nukopijuosiu tai, ką parašiau iš 28d. į 29d. naktį word'o dokumento. Taigi:

Galbūt truputį apie Nidą.

,,Na, tai kaip sekasi Nidoje? Kas naujo? Kas geresnio?“

,,Gerai. Nieko.“

Man patinka būti čia. Ramybė, žmonių įvairovė, galybė besišypsančių turistų ir taip toliau. Atrodo lyg iš pasakos. Kurortas juk vis dėl to. Dar prisimenu, kaip su močiute myniau visais Nidos takais ir takeliais, visom kopom ir pagrindiniais, bei nudistų paplūdimiais (nudistų paplūdimyje man nepatiko). Anskčiau čia buvo žymiai kitaip – suvažiuodavo tik jau kone tie turtingieji, kuriems Palanga būdavo pernelyg pigu, bet pietų šalys – per brangios. Vaikščioadavo visi šviesiai – baltai, chaki spalvų – rūbais apsirėdę. Jokių šliopkių, taip sakant – su jomis – tik į paplūdimį. O dabar jau visokio plauko galima sutikti žmonių. Vokiečių mažėja (bent jau man taip pasirodė), rusų kuo toliau tuo daugiau. Restoranai jau nebegali pasigirti sausakimša žmonių ir padavėjai nebeturi taip skubėti visų aptarnauti. Gintarų krautuvėlių perpus sumažėjo. Dviračių nuomos kainos kasmet vis didėja, vis didėja. O gatvės prigrūstos džipų. Tokie ir pokyčiai šiame kurorte. Bet man patinka būti čia.
Į Palangą, Šventają manęs visai netraukia. Ta žmonių pergrūsta vieta. Gerai, jeigu gyveni kur nuošaliau, šalia jūros. Bet tame pačiame centre. Nežinau net, jeigu reiktų rinktis tarp savaitės kokioje nors sodyboje ir savaitės Palangoje, tikriausiai pasirinkčiau pirmąjį variantą.
O apie visą pastarąją savaitę, tai bendras įspūdis sakyčiau 9 balai. Pataikėme ant labai karštų orų. Per visą laiką truputį palašėjo iš dangaus tik priešpaskutinę dieną, bet ir tai – labai labai mažai. Jūra buvo ramut ramutėlė, išskyrus dvi pirmąsias dienas – per  pirmąją prisišokinėjau ir prinardžiau tarp bangų. O per visas likusias dienas jūra buvo lygi kaip veidrodis, o vėjas – jo kone nebuvo, visai kaip ir debesų. Tad nardžiau (nelabai galima laikyti nardymu oro sulaikymą ir plaukimą palei dugną pusantro metro gylyje), vaikščiojau ant rankų, gulėjau dugne ir šiaip taškiausi. O kur pradingo vienas balas? Trūko bangų, reikėjo jų daugiau. Bei buvo taip karšta, kad atrodė, jog nėra ko kvėpuoti, o gulint ir bandant degintis, jaučiausi lyg į krantą išmesta žuvis.
Šeštadienis buvo gan keistas. Grįžę iš maudynių, turėjom tupėti namelyje, nes lauke pagaliau truputį palašnojo visų, tikriausiai visų, taip lauktas lietus. Sėdžiu ant lovos, su laptopu ant kelių ir peržiūrinėju nuotraukas – o ką gi man daugiau veikti. Tik įeina į kambarį mama ir sako: ,, Dingo kaimynų vaikas. Šviesiai apsirengęs, vardas - *toks ir anoks*. Einam padėti ieškoti.“ Na gerai. Einam, gal kokios 3-4'ios šeimos ieškoti vieno trimečio vaiko. Išėjom galima sakyti, kai vos tik pasibaigė lietus – taip jau išpuolė. Ėjau su broliu pamariu ir dairėmės mažo, šviesiai apsirengusio berniuko. Beeinant tiesiog negalėjai nesigėrėti ryškiai ryškiai žaliu marių vandeniu. Lyg būtų supilti visi pasaulio žalios samanų/dumblo spalvos dažai.  Mažos bangelės nusirisdavo iki molo ir bemat susigūžusios pargrįždavo į plačiuosius vandenis. Daugybė ančių ir mažų ančiukų glaudėsi mažuose rateliuose, nes tikriausiai buvo išgintos iš savo lizdų lietaus. Toliau dairėmės mažojo prapuolėlio. Apėjome du didelius ratus netoli centro. Neradome. Dingusiojo mama buvo iškvietusi policiją – matėme kaip jie klausinėjo praeivių ir skvarbiais žvilgsniais varstė mažiausias gatveles. Po gerų  10-15 minučių grįžau. Pamačiau gatvėje, netoli namo stovinčią to berniuko mamą apsipylusią ašaromis. Išsigandau, kad nebūtų ko labai blogo nutikę. Greitai teko paleisti tokias mintis, nes pasakė, kad berniuką surado. Tad deketyvas baigtas. Vis geras laiko prastūmimas buvo.

Tą patį šeštadienį, ~22h nusprendžiau, kad nenoriu sėdėti kambaryje, nieko neveikiant laukti kokios 1h nakties ir eit miegoti. Taigi paklausiau mamos, ar nereiktų ko nors nupirkti iš maximos, nes kaip tik ten eisiu. Pasakė, kad šio bei to reikia, tad ir išėjau. Jau buvau beveik pasiekusi savo tiksla, bet ne, turėjo pasitaikyti maždaug 5 vaikinukai, tokie visai išvaizdūs, aukšti. Jau taip norėjau tiesiog ramiai praeiti, tačiau tik jaučiu keletą žvilgsnių ir gal metras iki šiaip praėjimo vieniems pro kitus, girdžiu:

- Ooo, gera... Super.. Labas, - jau paskutinį žodį taip tyliau pasakė, nes kas žino, gal aš kokia užsienietė.
- Labas labas! – atsisuku ir linksmai atsakau.

-Tai kur čia keliauji, - pasakė kažkuris iš jų. 

- Tik iki maximos.

- O ką ten pirksi?

-  Šio bei to, - koks jam skirtumas ką aš pirksiu? Būtent, kad jokio, tas ir nesivarginau sakyti keleto produktų pavadinimus.

- Reikalas  tas, kad tave prie jūros nusivest norėčiau!

- O, kaip faina, - nusišypsojau ir toliau nudrožiau, visai nebenorėdama tęsti tokių „pokalbių“.

 Dabar, kai rašau, sekmadienio naktį, tai jau kuo greičiau noriu namo. Nes nesu nei mėgėja deginimosi, mane tai labiau bukina ir šiaip užknisa taip laiką leisti, maudytis, jau irgi pabodo, nes nėra bangų. Plius – noriu į centrą, Gedo prospektą, o labiausiai – į savo lovą su savo katyte.

Tad skyriau 9 balus, ane? O gaila! Nes jeigu būčiau rašiusi visą šitą lygiai po paros, būčiau ramia sąžine atidavus 11 balų. Sekmadienis, 29d. liepos, buvo tokia nuostabi ir baisi tuo pačiu. Tuomet įvyko kokias 5-10min. trukusi audra. Tai buvo vienintelė diena, kai vos tik atsikėlę mes neėjome prie jūros, o tiesiog čill'inome namie. Ir jau vakarop, kai jau nebebuvo taip tvanku ir karšta (per pietus temperatūra buvo 30C su viršum), susikrovėme daiktus ir pasiruošėme paskutiniam nuvažiavimui prie jūros (bent jau taip manėme). Saulę dengė debesų sluoksnis, o veidą glostė švelnus vėjas. Paplūdimyje buvo gan normaliai žmonių - nei daug, nei mažai. Bet vos keli besimaudantys tarp mažų bangų. Greitai numečiau daiktus ir šokau jūron. Nei saulė spigina, nei pernelyg karšta - kone tobula. Sesė, likusi ant kranto, rado tarp smėlio besivoliojantį "Maudytis draudžiama" ženklą. Jis tiesiog ten mėtėsi. Po kiek laiko ir sesė įlindo pasimaudyti, tačiau jau po kelių minučių jau teko visiems lipti krantan ir rinktis daiktus, nes tamsiausi debesys užslinko virš pat mūsų vos per kelias sekundes ir tik dangus nušviesėjo. Tuomet didelis babakšt! Lyg būtų kažkas griuvę, ar virtę. Žaibavo, griaudėjo. Šviesa buvo kone akinanti, griausmas - kurtinantis. Dar vis buvome ant kranto, kojas bandė palaužti stiprūs vėjo gūsiai, o su jais į nuogas kojas smėlio smiltelės, lyg adatėlės, raižė, badė. Skaudėjo. Pirmas pasitaikęs daiktas po ranka buvo skara, tai tik susivijau į ją, čiupau kuprinę ir puoliau link laiptelių. Iki jų nusigauti nebuvo lengva - nuolatinis vėjas, nešamas į veidą smėlis. Visur žaibai, krentančių, lūžtančių medžių garsai. Visą tai truko gal kokias 2-3 minutes, ir tai, daugiausia. Paplūdimys jau buvo visiškai tuščias, o kairėje, tolumoje, virš Parnidžio kopos buvo susitelkę juodutėliai debesys. Nuskubėjome link mašinos. Susėdome. Kelio matomumas buvo kone nulinis, lietus pylė kaip iš kibiro, ant kelio mėtėsi gremėzdiškos nulaužtos medžių šakos. Pro langus pažvelgus buvo matyti su šaknimis išvirtusios didžiausios pušys, beržai. Grįžę galiausiai prie namelio, radome išvartytus sodo baldus. Tik skėtis nebuvo nukentėjęs, nes brolis, prieš pat išvažiuojant prie jūros, sugalvojo jį suskleisti, nors niekas, niekada jo nesuskleidžia, o tiesiog palieka stovėti. Tai įdomu ar dar būtume radę tą skėtį, jeigu jis būtų likęs išskleistas. Gatvė buvo patvinusi, deja tai pamačiau tik iššokus iš mašinos į vandens perpildytą gatvę (nukritusi tapkė jau buvo sugalvojusi sau toliau imt ir nuplaukti). Namuke nebuvo elektros. Visur buvo prietema. Pasibaigus visai audrai ir aprimus vėjui ėjome į Nidą apžiūrėti kas nutiko ten, nes jau iš kaimynų spėjome išgirsti, kad centre pasekmės baisios. Tad ėjome pasivaikštinėti ir, kaip mama sako, padaryti foto reportažą. Bendras įspūdis toks - šiukšliadėžės, tos didžiulės, arba apvirtusios, arba plaukioja mariose, pastorosios nepakenčiamai dvokia, netoli jų mėtosi nevgyvos žuvys be akių, kur tik pažvelgsi mėtosi šakos, išvirtę su šakomis medžiai - nuostabiai baisu. Destrukcija. Visiška. Įdėjau nuotraukų Nuniokotos Nidos į fb,  tai va vieša nuoroda į albumą . 

Tad gal tiek šiam kartui.