Bespalvis dangus - Visai nelinksmai

Ir vėl temos neturiu. O kada gi jos neturiu? Kaip pastebėjau tai tuomet, kai kas nors nutinka, arba norisi parašyti ką nors apie asmeninį gyvenimą.



Tiesiog jaučiuosi geriau negu anksčiau. Yra, kas mane džiugina, įneša kažką naujo į rutiną. Dėl to labai gerai yra.
Neturiu jokių naujų nuotraukų, kuriomis galėčiau pasidalinti su jumis. Deja.
Hmm. Apie 19h. buvo atėjusi tokia moteris pas mus į namus, kuri buvo siųsta iš teismo, dėl alimentų. Ten reikalai susiję su tuo, kad audrius (tėvas) nemoka mums alimentų. Klausinėjo tokių klausimų kaip "Kada paskutinį kartą bendravote su tėčiu? Ar sveikina gimtadienių ir kitomis progomis? Ne. Visai visai? O tai gal bent žinutę kokią atsiunčia? Irgi ne.. Hmm. O žinote kur gyvena jis dabar? O, bet tai vis tiek nesusitinkate. Sakot ryšys nutrūko. O kada? Mhm, prieš kokius 5 metus.. Tai čia kaip iškart po skyrybų? Tai jau ir prieš tai nelabai bendravote? Aišku.. aišku.. Liepa, o tu mažiausia, tai tau tikriausiai nelabai teko pažinti savo tėtį, taip? Ar prisimeni jį, ar tik iš nuotraukų? Tik iš nuotraukų.. Tai neteko tau jo meilės, vargšelė.." Kokios jo meilės?! Kokios? Meilę jausti gali tik sielą ir širdies su protu harmoniją turintis žmogus! O jis! O audrius... Koks jis tėvas, kai visiškai jam nerūpi jo keturi vaikai?! Ką jau kalbėti apie tai, kad mažiausioji jo dukra jį pamena jau tik iš nuotraukų.. Dar prieš ateinant tai moteriškei, mama trumpai pasakė mums dėl ko ji ateis, apie ką klausinės. Ir nutiko toks dalykas, kurio visai nesitikėjau. Stebėjau Liepos (jauniausiosios, 8m.) reakciją, kai mama paminėjo tėvą. Jos veidas tapo akmeninis. Staiga pasirodė, kad tuoj nukris. O tada tiesiog apsiverkė. Aš ją girdžiu kasdien verkiančią, bet tuo pačiu ir zirziančią - taip daro, kai nori ko nors, ko jai negalima ir pnš. Bet dabar buvo kitaip. Taip nuoširdu. Tas tikrasis vaiko skausmas. Širdgėla. Tada ir man sugriebė už širdies. Gal ji dabar yra tokia kokia yra vien dėl to, kad auga be tėvo, nėra patyrusi tiek, kiek aš jau būdama jos metų. Jautė, tik mamos meilę. Tiesiog tas suvokimas, tas, tą akimirką užplūdęs mane skausmas, neatėjo iš mano liūdesio. O iš mano sesės liūdesio ir tiesiog jaučiamos nuoskaudos. Empatija. Tiek. O po to jau tiek prisiminimų sukilo. Tiek ašarų. Tai kažkas keisto. Kaip kažkas, toks artimas, taip staigiai gali tapti visiškai nepažįstamu žmogumi. Kaip.

Dėl jo ramiai negaliu klausytis Enya'os , ac dc , Mamontovo muzikos. Nes bet kurią akimirką galiu palūžti.

Dar tiek daug rašyti apie jį galėčiau. Apie žmogų, kuris jau tik vaiduoklis mano gyvenimo istorijoje. Kurio nebeįvardinu kaip artimo. Kaip pažįstamo. Nes aš jo nebepažįstu.