Kas kažkiek laiko, man užeina didžiulis noras prapulti. Deja, tai nelabai įmanoma, nes turiu pareigas ir įvairius panašius dalykus. Bet yra veidąknygė, kurią galiu vis dėl to galiu kontroliuoti. Tad paslėpiau kuo daugiau nuotraukų (timeline neslėpiau, nes kiekvieną atskirai reiktų, o tą aš labai tingiu daryti), paslėpiau informaciją (tiem kam reikia ir kam rūpi ir taip žino, kas vienur ir kitur turėtų būti parašyta). Pasikeičiau vardą, pavardę. Ir viskas. Ramu. Labai.
Visiškai nepastebėjau kaip prabėgo visas tarpsnis, jau kone visas ruduo! Taip keista. Bet ir džiaugiuosi. Noriu, kad greičiau pasibaigtų mokslo metai. Ir tiek.
Bet kitas, žemiškesnis ir labiau įvykdomas noras yra toks:
rytas, saulė glosto blakstienas. Pirštais brauki per sieną. Dar stipriau susivynioji į antklodę. Veidą papuošia šypsnis. Tiesiog guli, mėgaujiesi. Iškeli rankas į viršų, nuleidi jas. Tyla. Ramybė. Daugiau nieko!
Tik tiek tenoriu. Paprasčiausio ramaus ir nesuglušinto nuo skubėjimo ryto. Kuomet tiesiog mėgaujiesi tuo, kad atsibudai ir viskas. Daugiau nieko. Nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą