Neįsivaizduoju ar gerai ar ne, kad atsirado žmogus, dėl kurio man yra daugiau minčių įvairiausių, negu dėl savęs pačios ar savo bevertės ateities. Nuolat kirba mintys - kaip jam sekasi, ar jam gera, ką jis veikia, ar neliūdi dėl nieko, ko trokšta... Norisi viską žinoti ir būti šalia. Bet tuo pačiu bijau... Kad su savo tokiu elgesiu labai greitai jį atstumsiu. O to mažiausiai noriu. Nesinori labai lįsti į akis. Nesinori nusibosti.
Kuo toliau, tuo labiau tampu savikritiška. Neįtinka man mano elgesys, būdas, pomėgiai, įpročiai... Niekas neįtinka. Nesijaučiu pakankamai išmintinga, protinga ar patyrusi savo amžiui. Po galais! Po trumpų penkių mėnesių man jau 18 metų! To visiškai nesijaučia. Džiaugiuosi iš dalies, kad ant popiergalio pagaliau bus parašytas tas skaičiukas ir su ta teise galėsiu pirktis tai, ko anksčiau negalėjau. Pagaliau.
Bet iš esmės jaučiuosi truputį geriau, kadangi vis mažiau galvoju apie save.
Taip norisi ką nors sukurti - eilėraštį, improvizaciją, portretą nupiešti. Ką nors. Bet esu didžiulė tinginė. Tą visu šimtu procentu pripažįstu. Tik nežinau, kaip pasitaisyti ir pakeisti padėtį.
Eisiu gal jau geriau. Pabandysiu ką nors rytojui pasiruošti. Toliau sau nervus patampysiu, nes jis neatrašo. Taip, tai tikriausiai labai kvaila. Bet ką jau padarysi - kartais būnu ir tokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą