Turėjau darbą, bet mečiau. Šiaip ne taip mėnesį atkentėjau. Kokios pareigos? Kur? Padavėja, Nidoje. Kodėl išėjau? Fiziškai per sunkus darbas? Ne. Morališkai per sunku. Darbdavė, barmenė (ta, su kuria teko būti toje pačioje pamainoje) - žmonės (darbdavė tai labiau terminatorius), kurių tikiuosi, kad daugiau nei karto gyvenime nesutiksiu. Tačiau, kaip žinome - pasaulis mažas. Padavėjos darbas fiziškai pakenčiamas dar. Tikrai nėra lengvas, nes bent jau ten kur dirbau, tai ant kojų nuo 7h ryto iki vidurnakčio (anksčiausiai). Tai taip plius minus 16 valandėlių darbo per parą. Buvo visokiausių nuotykių. Kartą buvo, kad paliko geri žmonės 101% arbatos nuo 99lt sumos. Likau apšalus. O dar tokią dieną, kai viskas atrodė slydo iš rankų ir krito. Kai žmonėms virtuvė nespėjo iškepti maisto ir jie išėjo kaip tik tą akimirką, kai jau galėjau paimti lėkštes su jų maistu. Išeinu su keturiom lėkštėm ir kaip durnelė likau. Darbdavė rėkė ant manęs, virtuvė irgi, tos vokiečių grupės gidė taip pat staugė ant manęs. Taip aš likau kalčiausia, nepaisant to, kad ne aš maistą gaminu, nieko pagreitint negalėjau. Visokiausių žmonių pasitaikė.
Širdis džiaugėsi, kai reikėjo eiti prie žmonių, kurie nesėdėdavo rūškanais veidais. Tuos, kurie linksmi ir matosi, kad ne pykčio ir pagiežos pilni, norėdavosi tiesiog paimti ir apkabinti, padėkoti, kad bent kelioms akimirkoms praskaidrina nelinksmą, o slegiančią, darbo aplinką. Kad suteikia bent kiek vilties.
Labai dėkinga likau artimiesiems, kurie mane palaikė, teikė stiprybės, kai jau maniau, kad visai palūšių. Nes važiuodavau tenais kaip į kokią katorgą. O dabar mane ten sugrąžinti galėtų tik surakintą, nes už jokius pinigus nebeaukočiau savo nervų.
Žinote stagnacijos būseną. Kai niekas nebejuda nei abscisių, nei ordinačių ašimis. Tokiu atveju reikia reikalą užraukti ir pasakyti 'Sudie'. Palengvėjo, kai užbaigiau nesivystančius santykius, kuriais tikrai nebuvau patenkinta (gaila, kad viskas taip, bet yra kaip yra..), dar labiau palengvėjo, kai mečiau nekenčiamą darbą. Nes kai pilnai nutrauki vienus įvykius, atsiveria naujos galimybės. Tikiuosi, kad taip bus ir šįkart.
Liko pusė vasarėlės. Spėjau įgaut stiprybės, įtraukti dar vieną darbo rūšį į juodąjį sąrašiuką. Laikas atrinko brangius ir svarbius žmones ir paliko juos šalia manęs. Myliu, bučiuoju. Pirštais čiuopiu debesis kol kojas bado rožės. Ate.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą