...apie Tave aš niekam nesakysiu. Tau taip pat. Bet Tu vienintelis, kuriam aš atiduodu visą širdį ligi mirties. Tu gali ir nežinoti. Tau nereikia. Gal Tava siela jau užimta kitomis akimis, kitu žvilgsniu. Gal Tu prie savo krūtinės jauti kito kūno ritmingą pulsą. Gyvybę. Atiduočiau viską. Bet jau atidaviau - Tau - viską. Savo esybę, savo buvimą, savo sielą. Man jau niekas nepriklauso. Liko jausmas. Begalinis ir neaprėpiamas, nepažabojamas. Būsi mano mūza. Būsi mūza - to nežinodamas, nepažindamas kūrėjo. Širdis ir mintys debete tupi. Uždusinti nepavyko. Nustojau stengtis, nebeliko jėgų. Paliksiu, nežinai, nežinosi.
Aš išmečiau save iš rato, pati pasilaidojau. Žaisti nenoriu, nieko nenoriu. Aš tik surūdijęs sraigtas struktūroje, kuri jau per gerklę lenda. Šūdas. Taip. Nepabėgčiau. Galiu tik išnykti, Tu vis vien nepastebėsi. Tačiau man trūks to žvilgsnio, kuris (galbūt) kažkam kitam priklauso. Noriu išgirsti tuos širdies tvinksnius, kuriuos kasnakt girdi Tavoji mūza. O, kad ja būčiau aš.
Žudai. Žudysi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą