Namai

Be namų, neramu. Ne, stogas tai yra, neprapuolė, bet tas buvęs stabilus namų, šeimos jausmas dislokavosi į nuolat besikeičiantį, kvėpuojantį, plakančia širdimi asmenį. Bet nėra sąlygų kasdien būt namie. Tik prieš pirmą paskaitą, tarp paskaitų penkiolika minučių galiu jaustis kaip namie. Kartais ir po paskaitų. Atrodo, kad net autobusai geresniu stogu tapo. Važiuojant maloniau skaityt. "Stepių vilkas" greitai prabėgo, liko tik truputis. Labai rekomenduoju tokiems, panašiems į mane, nesusipratusiems savyje. Arba susipratusiems. Visais atvejais gerai ir verta labai. Bet ir mano rainės neliko. Išvežė. O atrodydavo, kad tik ji ir laukdavo manęs vienos. Po to širdis iš jūros pakilo po keleto parų. Susitaikiau. Bet protas užmigo. Jam jau pernelyg šalta čia darosi. Rašau, viena po vidurnakčio. Žinau, kad pabusiu ir nenorėsiu lipti laukan, nes nieks nelauks, tą dieną nebus namų. Nes antradienis. Nes, antromis dienom, namai neateina ir neapkabina, nepalaiko už rankos, nepasako, kad viskas bus gerai. Ne šiandien.