Anksčiau, aš tik prie pažįstamų drįsdavau labiau ginti savo nuomonę, sakyti tai, kas nepatinka. Bet dabar vis dažniau aš pasišakoju, pasišiaušiu ir pasakau, kad man nepatinka, kad kitiems irgi tai nepatinka. Na, daleiskim, tokia situacija: yra vienas žmogus, kuris jau nuo senų laikų yra linkęs labai reikštis. Ne laiku ir ne vietoj ir tikrai ne prie tų žmonių. Tiesiog toks, kuris nejaučia ribų. Nelabai kas drįsta jam kažką prieš jį pasakyt, nes tas kažkas turi ryšių ir gali. Ai nu krč... Manau pagaunat situaciją - labai normali, daugelio gyvenimo pasitaikę tokių žmonių - didelis ego, o proto vos keli lašeliai. Ir kartais mano kantrybė tiesiog neišlaiko (nors šiaip pasižymiu gan gilia ramybės būsena užknisančiose situacijose). Aš pasakau tai, ko kiti tiesiog nedrįsta pasakyt. Garsiai pasakau. Tada tokia banga 'woooouuuw, ohoo, kaip tu čia taip o.O' . Jo. Va. Būtent. Kai tu pasielgi kažkaip, kaip tau nėra būdinga, kai tave pamato tokį, kokio nėra matę, tada ir būna tokios žmonių reakcijos.
Na gerai. Kartą taip nutiko. O paskui vis dažniau ir dažniau. Net pati pradėjau jaustis taip, lyg būčiau pasikėlus. Tad ką jau kiti turi galvoti. Gal jie nieko negalvoja, bet manau, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri vis galvoja apie kitus. Man nelabai rūpi ką kiti apie mane galvoja. Lyg dėl jų gyvenčiau. Nė velnio! Dėl savęs gyvenu. Šiaip netgi nuotraukas savo peržiūrėjau - mano žvilgsnis tapo kitoks. Ne nu nebežinau.
krč.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą