Taip gera. Pagaliau. Jau seniai nesijaučiau tokia rami. Viduje ramu - siela nutilo. Neberėkia, kad jau nori ištrūkt. Minčių apie mirtį atrodo, kad irgi nebeliko. Uždariau laptopą. Išleido dar kelis paskutinius garsus ir išsijungė. Užmigo. O aš negalėjau užmigti. Tyla tyla tyla. Absoliuti tyla. Gulėjau ir šypsojausi - geriausias jausmas. Niekas negraužia širdies, plaučiai neužgulti greito laiko. O akys - laimės pripildytos. Iš kur? Nežinau. Iki šiol nesuprantu.
Iškylos. Į gamtą, mišką. Pasėdėti kur pievoj, ar pagulėti geriau. Stebėti žydrą dangų ir jausti plazdenantį veidu vėją. Žolė juda keistu ritmu. Tai šen, tai ten. Nesupaisysi net. Nepilnai prabudę medžiai, o skruzdės dar slepiasi kažkur, kur nematome. Pasiremiu ant alkūnių. Horizontas. Pakilimai maži - juk lygumų mūsų kraštas. Šlama netoli esantis pušynas. Švelnus pušų kvapas glosto orą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą