Kaip akis skauda! Džyzus. Net nebežinau ką daryti. Net nejaučiu kaip ašaros tiesiog pačios bėga - tikriausiai pernelyg išdžiuvusios akys ar dar kokia nesąmonė.
Kažkaip muzika viską pasako. Šiaip sunkiai kaip niekad sutariu su mama. Tiksliau būtų - nesutariu visiškai. Net keista. Na nebuvom niekad pačios geriausios draugės, bet niekad taip nesusipykdavom. Tiesiog yra toks dalykas, kad prasidėjo mokslo metai ir aš atlieku savo pareigas - vaikštau į mokyklą, atlieku namų darbus ir mokausi. O jos pareigos? Mano manymu, jos pareiga yra pasirūpinti šeima.Žinau, kad tai visiškai nėra lengva. Suprantu, bet į jos pareigas kaipo normalios mamos, plius kad vienišos mamos, įeina darbo turėjimas ir pinigų uždirbimas. O jau du mėnesiai kaip ji be darbo. Ir atmeta gerus pasiūlymus, nes tiesiog nenori. O kas jeigu aš taip? O kas jeigu aš taip imčiau ir mesčiau mokyklą, ignoruočiau savo pareigas? A? Tada būčiau aš neatsakinga ir t.t.. Anyway... O jai dar parūpo šiandien mano mokslų reikalai - ar jau užduoda namų darbus, kaip aš mokausi, ar viskas gerai ir t.t. Na gerai, parūpau aš čia jai vieną dieną, kai pasakiau, jog labai skaudėti širdį buvo pradėję, kai atsiguliau miegoti - širdis pradėjo beprotiškai stipriai ir greitai tvinksėti, kad net skaudėti ją pradėjo, nemaniau, kad geruoju baigsis. Kažkaip priminė lyg kokį panikos priepuolį, kai žmogus tiesiog, tu kenti ir tiek, ir nieko negali padaryti. Tada aš jai parūpau, bent jau vienam vakarui, nes ištisai klausinėjo, ar nebeskauda širdies. Pasakiau, kad nebe, bet va ir vėl vis dažniau keistai pasijaučiu. Nenorėčiau, kad būtų kokių didesnių problemų su širdimi man. Gal kokius tyrimus pasidaryti, manau, kad visai praverstų... Tada jai ištisus 10 metų nebuvo įdomūs mokslai. Nekreipdavo dėmesio, sakydavo "Mokaisi dėl savęs, o ne dėl kitų". Pagalbos gaudavau nebent dėl rusų kalbos namų darbų, su kuriais tikrai riesta būdavo. O šiaip nesvarbu būdavo. Ir dabar jai tiesiog parūpo. TIESIOG. Tai aš tiesiai šviesiai ir pasakiau "Tau niekad nebuvo įdomu mano mokslai. Niekad. Tai kodėl dabar ėmė ir parūpo? Juk dėl savęs mokausi... Grįžtu namo, nes noriu pailsėti nuo visko, negalvoti apie mokyklą, o tuo labiau garsiai apie ją pašnekėti! Gal galime tiesiog nešnekėti apie mano mokslus. Gerai?" ,,Ne, negerai. Aš įsižeidžiau. Aš NORIU pašnekėti apie tai ir man RŪPI.". Kažkaip tie du žodžiai iš jos? Na taip, gal kažkur giliai giliai jinai tikrai labai domisi kaip man sekasi ir panašiai (bent jau įprato, kad kai grįžto po kokio vakarėlio, ji gauna vieną vienintelį ir visada vienodą atsakymą - sekėsi gerai).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą