Nemesk kelio dėl takelio...

... bet tiesą sakant geriau mesk! Kitaip nieko naujo ar įdomaus nepatirsi. Tikrai. Kad ir šiandien. Šiaip buvo viena iš tų keistų, bet jaukių ir gerų dienų (nepaisant to, kad mama prieš kokias penkias minutes sukniso nuotaiką iki ašarų, bet apie tai GAL vėliau...).

Mokykloje viskas buvo palyginti šauniai. Nepaisant vėl visų pokalbių apie tas reformas. Grįžus namo tiesiog negalėjau nubūti vienoje vietoje. Mane taip slegia buvimas namie. Jau geriau už lauko durų prasėdėčiau arba dar kur nors, bet jau net savo kambaryje nesijaučiu gerai. Visai galvoju apie juodų tapetų nuplėšimą ir išdažymą sienų akinančia balta spalva. Bet čia tik pamąstymai maži. Kaip dažniausiai būna, likau viena - buvau sau pati pakeleivė ilgame pasivaikščiojime. Kone iškart mečiau pažįstamą kelią ir nunėriau nepažįstamu takeliu. Einu einu ir po dešine iškart yra tvora, maždaug 5-6 pėdų aukščio, o už jos telkšo mažas, žolynais apaugęs tvenkinys. Ir taip sukuosi, kad nufotografuočiau, ir tik staiga, mano žvilgsnis užkliūva už kažkokio ryškiai raudonai apsirengusio žmogaus. Atsirado mažytis nerimas. O ką žinai - kas ten per vienas. Ir jis taip vis artėjo, artėjo. O aš stovėjau kaip įbesta ir tik objektyvą sukiojau ir pleškinau vieną po kito kadrus. Jau kai tarp manęs ir jo liko vos keletas metrų aš nusisukau ir toliau pradėjau minti taką. Tik staiga girdžiu:

- Fotografuoji? Gamtą?
-Taip...
- O, galiu pažiūrėti?
-*rodau neįdomius, tika padarytus kadrus*
- Na va, aišku..
- O kur šitas takas veda?
- Kaip tais?
- Na aš čia jau daugiau nei 10 metų gyvenu ir vaikštinėju po šias apylinkes, bet šiuo takeliu niekad nėra tekę eiti.. Tiesiog ten lenkai krantą užsitvėrė prie ežero ir nebe išeina ten praeiti.
- Tai ten *paaiškino kur tas takas veda*. O dėl to kranto tai blogai. Negi jie nesupranta, kad taip negalima daryti. Viską užbarikadavo, o juk dar ir kelias ten buvo. Blogai, blogai..

Išėjome iš to takelio išsišakojimą. Dar kažką pašnekėjome. Jis paleido savo vokiečių aviganį nuo pavadžio ir jis atbėgo prie manęs.

- Tu nebijok, jis nesikandžioja. Gali paglostyti.
-*Už ausų pakutenu visai kaip Kicei* Bet gali mano katę užuost, gal jam nepatiks.
- Tai nieko tokio, mes patys namie dar ir katę turim, tai sutaria jie. 

Nu ok. Būčiau nuėjus į kitą pusę, bet kadangi jis į ten ėjo, tai kažkaip awkward ganėtinai būtų buvę eiti ten pat. Tad atsisveikinome ir pasukau link namų pusės. Kai ir šis kelias išsišakojo, supratau, kad buvau gamtoje vos pusvalandį - pernelyg trumpai. Todėl nuėjau priešinga namų kryptimi. Patekau į mišką. Ten iš vieno į kitą dar mišką.
Ir geriausias jausmas užplūsta tada, kai supranti, kad visiškai išvėdinai galvą, kad nebejauti jokių problemų, kad galėtum imti ir numirti be jokios nuoskaudos širdyje. Ir viskas taip gražu, taip tyra ir tobula! Visur kur pažvelgsi. Pakeli galvą pažvelgt į medžių viršūnes ir tiesiog netenki žado. Ir stovi taip. Stebi. Tyrinėji. Yra vienas minusas. Jeigu stovi vienoje vietoje ilgiau negu 3 sekundes, tai gali būti tikras, kad pažvelgęs į apačią, savo batų nebematysi, o tik dvi didžiules krūvas rudųjų milžiniškų skruzdžių. Tada mini panika. Bet šiaip viskas gerai. Tad nuolatos eini. Stengiesi nesustoti.

Mačiau ančių susirinkimą ir norėjau iš kaip įmanomą arčiau nufotografuoti, o jos manęs pabūgo . Tada visos gagent pradėjo ir nuskrido į tvenkinio vidurį apžėlusį įvairia augmenija. Po to išgirdau kažką kalenant. Pakeliu akis ir suku žvilgsnį ten, iš kur garsas sklinda. Genys! Toks gražus paukštis. Pavyko įamžinti, bet tik iš tolo. Bet man svarbiausia, kad aš pati pamačiau.
Ech. Dvi valandos praėjo nepastebimai. Nėra aplinkui žmonių, nėra bereikalingų šnekų, veiksmų, jausmų ir visų kitokių dalykų. Yra tik akimirkos džiaugsmas. Ir tai yra taip harmoninga. Tai yra taip gera. Tai yra taip... taip... geriau negu namai.

Būtų visas vakaras pasibaigęs labai gražiai, bet pasikartojo istorija su mama, kurią rašiau praeitame poste. Vėl  grįžo namo ir puolė manęs klausinėti kaip man sekasi, kaip namų darbai ir t.t. O aš jai tiesiog pasakiau, kad viskas gerai. Tada ji sako, kad jai tokio atsakymo neužtenka. Aš nebe apsikenčiu ir jau pakėlus balsą atsakau, kad visiškai nenoriu apie tai šnekėtis, nei apie mokyklą, nei apie dar ką nors. Nes kai anksčiau ką nors sakydavau, tai vis išpeikdavau. Tuomet ji klausia, tada kas čia per šeima. Mes visai nebebendraujame. Bet kad aš visai nenoriu bendrauti. Nenoriu. Taip ir noriu perbėgti prie kitos temos apie kurią labai ilgai norėjau parašyti.

Kodėl žmonės taip greitai atitolsta ir tampa nebepažįstamais? Bei kaip taip įmanoma, kad kai kurie, vos metus ar kitus pažįstami žmonės, tampa tau daugeliu atžvilgiu artimesni, negu tie, su kuriais bendrauji nuo pat vaikystės?

Norėjau netgi atskirą temą kurti, bet pagalvojau, kad tiek to - apsieisit.
Kad ir geriausias pavyzdys - aš ir mano mama. Gal mūsų toks bendravimas genuose, kad aš, kaip ir ji, geriau sutariu su močiute, negu su savo mama. Labiau pasitikiu. O su savo mama tiesiog nesinori bendrauti. Kažkodėl. Atrodo, kad matomės kiekvieną dieną, bet aš ir pati jaučiu, kaip viskas tampa trapu ir beprasmiška. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių apie buvusius mano klasiokus - buvusius geriausius draugus. Bet viskas išnyko. Aplinka daro įtaką. Jeigu išsiskiria keliai yra tokia maža kruopelytė tikimybės, kad ir jūsų bendravimas išliks toks kaip ir buvo, nepakitęs. Bet dažniausiai ryšiai nutrūksta. Draugai pamiršta tavo namų kodą, telefonų numerius, gimtadienių datas arba tai kokius čipsus mėgsti, o kurių neapkenti.
Bet kas užvis keisčiausia, tai yra tai, kaip per tokį trumpą laiko tarpą, galima prisirišti prie žmogaus, jam išsakyti savo tikrąsias, o ne pataikaujančias mintis. Kaip greitai. Keista. Atrodo, kad kaip dabar su kai kuriais naujais žmonėmis mano gyvenime aš galiu šnekėti, plepėti ir tai nepabosta. Nors kiek mes realiai vienas apie kitą žinom, tai bala žino iš esmės.