Nusmailinam antraštes, a?

Kalbėk nuoširdžiai. Tik ir tevaikštai peilio ašmenimis.

Žinai, gulėjau šiąnakt. Bandžiau užmigti. Susisukusi į kailinius - vienas iš didžiausių mano kambario minusų, tai ledinės žiemos ir pernelyg karštos vasaros. Kažkada mano senelis, kuris buvo tremtyje anuomet  paklausė mano nuomonės - ar yra geriau kęsti didžiulį karštį ar šaltį. Man tebuvo gal kokie 7 metai, jei ne mažiau. Tad mano galvelė dar nebuvo gerai susisukusi, atsakymus pateikdavau greitai, nepagalvodama apie pasekmes. Pasirinkau pirmąjį variantą - didžiulį karštį. O jis tik numetė mielą šypsnį. Klausia - kodėl. Sakau - nežinau. Tiesiog pasirodė, kad vasaros metu visi tokie patenkinti (dar tuomet, kai vasaros buvo pakenčiamos ir neperpildytos tvaiskios saulės, dar kai žaidėme parduotuves, pinigai buvo nuo kelio surinkti akmenukai, o įvairiausių spalvų gėlytės - geriausiai perkamos prekės). Nes juk žiema, šaltis. Kažkas ne to. Tai tiesiog negalėjo būti geras pasirinkimas. Nutildė greit mane jis. Sako - šaltis geriau. O aš, tik nesuprasdama ir nerasdama jokių argumentų tokiam atsakymui, paklausiau - kodėl? Kaip? Juk šaltis, tai sustingsi, nušalsi pirštus. Ir mano senelio didysis argumentas buvo toks: jeigu bus labai karšta, tai norėsi nusirengti, kol nebebus ko nusirengti. O jeigu šalta - prisirengti galėsi kiek tik norėsi. Kol bus šilta. Taigi. Mano vaikiškom smegenėlėms tai buvo didžiulis babakšt! Ir šiaip labai mylėjau savo senelį ir babą. Jau gal keturi metai, kaip baba mirė ir kokie metai ar du, kaip senelis iškeliavęs pas ją. Nepaisant mano tėvų skyrybų, aš po didžiausių giminių dramų, jaučiau su jais dviem didžiulį ryšį (vis dėl to baba man buvo kaip antra mama, tiek daug laiko su ja praleidau). Negaliu toliau rašyti. Vaizdas liejasi. Linksma. Ašaros. Gal aš kokia mazochistė, kad savo sielą taip kankinti mėgstu. Bet juos mylėjau. Gailiuosi... Paskutiniais mūsų gyvenimo metais, nebuvau pati geriausia anūkė. Tikrai skaudu dėl to, širdgėla, ar kaip ten ji vadinama, graužia mane.
*______________________Aš jausmus turiu. Ar bent jau turėjau________________________*

Ach. Kas dar mane slegia. O taip. Viskas! Bandau būt laiminga. Atrodo, kad tai visai pavyksta. Bent jau iš išorės. Kam tas vidus. Niekas ten nežiūri. O jei ir žiūrėtų, tai pamatytų krūvą nematytų rūšių vorų supynusių tankiausius tinklus. Kaip pas kitus atrodo, kad jei atversi žmogaus sielos vidų (bandau negalvoti apie fizinį žmogaus vidų, nes jau ir taip mane gąsdina prisiminus mano pasirinkimą biologijos ir chemijos A lygių), tai ten įvairiausiomis spalvomis blizgės dangus ir pievos, sklis melodinga, linksma ir maloni muzika. Pas kitus. Bet ne pas mane. Turiu nemalonų vidų ir sakykite ką norite, galvokite ką norite - man nerūpi! Norėčiau būti kaip siluetas naktyje. Nepastebima. Kad nebūtų kreipiama dėmesio. Kad niekas niekur nekviestų. Kad būčiau sau. Na taip. Juk esame dėl kitų, ane? O aš nenoriu. Tiksliau - nebenoriu. Nusibodo būti daugiau dėl kitų, nei dėl savęs. Anksčiau pernelyg jausdavau nuoskaudą dėl tokio prisirišimo prie kitų, savo paslaugumo. Viskas. Arba dar...
Juk mes ne daiktai. Tai kodėl sakome: aš to ir to tas ir anas, tas ir anas yra man tas ir anas. Nė velnio! Nei ji, jis ar tu, man nesi kažkas. Žmonės nėra daiktai, kad galėtume nustatyti kažkokį ryšį ar priklausomybę. Ko jau ko, bet Aš nenoriu būti kažkieno kažkas. Tai nėra gerai. Man patinka būti savęs ir sau, o ne jos/jo ir jai/jam. Ne. Tiesiog - ne. Get over it!

Tie aštuoni metai,
Atrodo, kad buvo
Lyg savaitė su
Dar viena diena.
Ta nereikalinga.
Pirmadienį man rodėsi,
Kad buvau ne savo vietoje.
Antradienis išblukęs buvo,
Visai kaip ir visos dienos
Iki penktadienio.
O pastarasis buvo ypatingas -
Tiek daug naujovių,
Tiek balsų negirdėtų,
Akių - nematytų.
Šeštadienis ir sekmadienis
Buvo blaivadieniai
Po penktadienio.
Galiausia atėjo blogiausia diena
Aštuntoji. Pirmadienis atrodo,
Bet ne, to apibrėžti neįmanoma.

Ir dabar, po šitiek laiko,
Pamatai veidą ir šypsnį -
Kažkur tai matyta,
Bet žvilgsnis - neregėtas iki šiolei.