Nėra ko rašyti. Bet nėra ko man daugiau daryti. Norisi rašyti. Galiu išgalvoti nebūtas istorijas ar į buvusius įvykius įpinti fantastikos elementų. Bet taip nesinori dabar.
Pirmiausiai norėčiau supažindinti su dar viena gera grupe (deja, kadangi esu tokia paviršutiniška asmenybė, tai kreipiu dėmesį tik į pavadinimą ir į grojamą muziką - daugiau manęs nedomina, nei grupės narių vardai ar kaip jie atrodo) - Four Tet (ir paskui ištisomis nuorodomis į kitų atlikėjų dainas esančias dešinėje pusėje)
Tai taip gerai. Ramiai, lengvai.
Judame toliau.
Džiaugiuosi dabartine lietuvių kalbos mokytoja, nes tikriausiai vien dėl jos prisiverčiau skaityti ir net užsiregistravau bibliotekoje (!). Prisimenu, kaip prieš kokius 5-4 metus labai mėgau skaityti knygas. Įvairiausias. Tiesiog sugrauždavau jas. Tačiau kažkas nutiko, kad nustojau skaityti, tai pasidarė nebe taip aktualu, o gal tiesiog.. Neįsivaizduoju net. Bet žiūriu kaip yra dabar ir džiaugiuosi, kad vėl grįžtu prie tekstų tų ilgųjų, autorių visokių.
oko. Nebegalėsiu čia kelti nuotraukų, nes ale išnaudojau visą vietą. Jeigu norėsiu kelti, reiktų mokėti ir panašiai. 8lt per mėnesį nėra dideli pinigai, bet kai aš taip vis rečiau rašau, nematau jokio reikalo mokėti pinigus. Tad - no more photos.
O, prisiminiau. Labai norėjau parašyti apie vakar dieną - antradienį. Myliu antradienius. Tik 5 pamokos, grįžtu namo kaip normalus žmogus. Ir ilsiuosi! Bet ne dėl to man įsiminė vakar diena. O tiesiog buvo taip. Jau po pamokų, įlipu į autobusą ir nueinu atsisėsti kur yra keturios vietos gale. Atsisėdu veidu į vairuotoją, šalia lango. Sėdžiu nukabinusi nosį, žiūriu pro langą į lekiančius objektus ir bandau atjungti protą. Kaip tik įmanoma. Tik pakeliu galvą, o už tų dviejų tuščių vietų priešais mane, sėdi moteriškė ir šalimais jos, prie lango sėdi vaikas. Tam vaikui gal kokie metukai. Neskiriu vaikų amžiaus. O tas vaikas tik stebi vaizdą pro langą. Stebiu - tas kleckas nenusėdi vietoje, vis muistosi, skėryčiojasi rankomis. Tada ta moteriškė padeda vaikui atsistoti ir prilaiko jį. Jis stovi ant kėdės, įsikibęs į atlošą ir žiūri man į akis. Ir tokios gražios akutės - tyros, gėrį tik mačiusios. Nusišypsau. Ir man atgal nusišypso. Kažkokia keista ramybė ir laimė užplūdo... Kone visą likusį kelią tas vaikas prastovėjo įsikibęs į atlošą, bežaisdamas žvilgsnių ir šypsnių 'karą'. Taip keista pasidarė, bet tai taip nuramino. Ech.
Šiandien tai ne taip linksmai grįžau. Kažkokio degrado, pragertu veidu buvau per visą autobusą išvadinta pasikėlusia ir šiokia anokia. Vos kumščius nulaikiau! Tokie kaip jis yra priežastis, dėl ko nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Šiaip stengiuosi nebendrauti su žmonėmis. Turiu kelis draugus ir man gana! Na gerai, buvo čia beveik prieš savaitę toks trijų sekundžių kadras: ieškau dovanos su drauge Europoje. Buvome kažkurioje interjero ir kitokių smulkmenų parduotuvėje ir stovėjau atsisukusi į duris - keistas įprotis stebėti aplinką. Žiūriu, žiūriu ir tik susikabinom žvilgsniais su kažkokiu vyriškiu. Nuleidau iškart akis. Bet po akimirkos pakėliau ir pagavau žvilgsnį vėl jo ir taip jis beeidamas irgi žiūri, ir galvą perkreipė, nusišypsojo. Na va tokie dalykai yra gerai.
Šiandien spėjau pilnai veidą 'pasidaryti' ir dėl to jaučiausi gerai visą likusią dieną. Manau, kad šiandien atrodžiau gerai (na aišku, yra begalė dalykų, ką reikėtų ir ką norėčiau pakeisti, bet palyginti su vakar diena, šiandien sau atrodžiau pakankamai normaliai.. patenkinamai... )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą